Vitaminas D

Terminas

Grupė sterolių, dalyvaujančių reguliuojant  kalcio ir fosforo apykaitą. Vitamino D2 (ergokalciferolio) randama augaluose. Jis susidaro iš provitamino ergosterolio, veikiant ultravioletiniams spinduliams. Vitaminas D3 susidaro iš provitamino 7-dehidrocholesterolio žmogaus ir gyvūnų odoje, veikiant ultravioletinei spinduliuotei nefermentinės reakcijos metu. Tik nedidelė šio vitamino dalis gaunama su maistu (pvz., su galvijų riebalais, kiaušinio tryniu, žuvų kepenimis, saulėgrąžų, alyvuogių aliejumi). Maisto kalciferoliai rezorbuojami plonojoje žarnoje, dalyvaujant tulžies rūgštims. Su chilomikronais patenka į limfą, po to į kraują ir kepenis. Į kepenis su krauju patenka ir endogeninis cholekalciferolis. Nei vitaminas D2 (ergokalciferolis), nei vitaminas D3 (cholekalciferolis) nėra aktyvūs. Biologiškai aktyviausia vitamino D forma yra 1,25-dihidroksicholekalciferolis – 1,25-(OH)2-D3 (kalcitriolis). Jo struktūra ir veikimo mechanizmas panašūs į steroidinių hormonų, todėl 1,25-(OH)2-D3 vadinamas D hormonu.

Ligos.lt

Vitaminas D2 (ergokalciferolis) Vitaminas D3 (cholekalciferolis)

1,25-dihidroksicholekalciferolis susidaro dviem etapais; kepenyse ir inkstuose, katalizuojant fermentams hidroksilazėms (monooksigenazėms). Abiejose hidroksilinimo reakcijose dalyvauja citochromas P450, NADPH, Mg2+ ir molekulinis deguonis. Vitamino D aktyvios formos susidarymą reguliuoja prieskydinių liaukų hormonas – paratiroidinas (parathormonas, PTH), nes stimuliuoja 1-hidroksilazės aktyvumą. Be to, 1,25-(OH)2D3 susidarymas reguliuojamas grįžtamojo ryšio principu. Aktyvi vitamino D forma – 1,25-dihidroksicholekalciferolis (1,25-(OH)2D3), t. y. kalcitriolis, prieskydinių liaukų hormonas – paratiroidinas ir skydliaukės – kalcitoninas reguliuoja kalcio bei fosfatų homeostazę. Svarbiausia reikšmė tenka kalcitrioliui ir paratiroidinui. Kalcitriolis reguliuoja kalcio ir fosforo jonų rezorbciją plonojoje žarnoje, reabsorbciją inkstų kanalėliuose, kaulų mineralizaciją. Pagrindinės kalcitriolio ląstelės taikiniai yra plonosios žarnos, kaulinio audinio ir inkstų kanalėlių ląstelės. Tačiau jo receptorių randama ir kitose ląstelėse: kasos, smegenų, sėklidžių, gimdos, placentos, pieno liaukų ir kt. 1,25-(OH)2D3 susijungia su ląstelių taikinių branduoliuose esančiais receptoriais (baltymais). Susidaręs kalcitriolio ir receptoriaus kompleksas branduolyje aktyvina genus, koduojančius tam tikrų baltymų sintezę. Viena svarbiausių kalcitriolio funkcijų – kalcio ir fosforo jonų pernaša pro žarnyno gleivinę. Žarnyno gleivinės ląstelėse kalcitriolis sužadina baltymų – kalcį sujungiančio baltymo (CaSB), Ca2+-ATPazės ir kitų, dalyvaujančių pernešant kalcio ir fosforo jonus pro žarnyno gleivinę, sintezę. Taip 1,25-(OH)2D3 padeda palaikyti pastovią kalcio jonų ir fosfato koncentraciją kraujyje, kuri būtina kaului formuotis ir atsinaujinti. Kalcitriolio poveikis kaulams dvejopas; anabolinis ir katabolinis. Jis būtinas taisyklingai kaulo mineralizacijai. Kauluose kalcitriolis skatina kalcį prisijungiančių baltymų – osteokalcino, osteonektino ir kt., sintezę. Be to, kalcitriolis turi įtaką kaulų ląstelių augimui ir diferenciacijai. Jis veikia osteoblastų ir osteoklastų pirmtakus (kamienines ląsteles) ir pagreitina šių nesubrendusių kaulų ląstelių skirstymąsi į osteoblastus ir osteoklastus. Kalcitriolis didina osteoklastų skaičių ir jų aktyvumą. Osteoklastai neturi kalcitriolio receptorių ir izoliuoti nereaguoja į vitaminą D. Osteoblastai turi kalcitriolio receptorių, jie yra ląstelės taikiniai kauluose.

Vaikai, nepakankamai gaudami vitamino D su maistu arba dėl ultravioletinių spindulių stokos, suserga rachitu (gr. rachis – stuburas). Esant vitamino D trūkumui, organizme sutrinka kalcio ir fosforo apykaita: sumažėja Ca2+ ir fosfatų kiekis kraujo plazmoje, sutrinka kaulinio audinio mineralizacija, sulėtėja kaulų augimas. Kaulai tampa minkšti. Veikiami kūno svorio jie deformuojasi: iškrypsta stuburas, kojų kaulai įgauna „X“ arba „O“ formą. Šonkaulių galai kaulo-kremzlės vietoje sustorėja (rachito karoliai), krūtinkaulis atsikiša į priekį (vištos krūtinė), galva būna didelė ir kampuota. Prasideda raumenų hipotonija.

Suaugę žmonės dėl vitamino D trūkumo suserga osteomaliacija (kaulų suminkštėjimu). Sumažėjus Ca2+ ir fosfatų rezorbcijai žarnyne, sutrinka kaulinio audinio atsinaujinimas, kaulai yra silpnesni. Vitamino D nepakankamumas galimas, sergant kepenų ir ypač inkstų ligomis, nors su maistu jo gaunama pakankamai: sutrinka aktyvaus vitamino D susidarymas, prasideda hipokalcemija, susergama inkstų kilmės osteodistrofija. Vitamino D hipervitaminoze susergama, jei per didelės jo dozės skiriamos ilgesnį laiką. 10 kartų ir didesnės šio vitamino dozės yra nuodingos. Vitamino D hipervitaminozei yra būdinga padidėjusi kalcio koncentracija kraujyje (hiperkalcemija), įvairių audinių kalcifikacija, padidėjęs kalcio išskyrimas su šlapimu (hiperkalciurija). Kalcio koncentracija kraujyje padidėja dėl suintensyvėjusios kalcio rezorbcijos žarnyne ir kaulų demineralizacijos. Mažai tirpios kalcio druskos nusėda vidaus organuose – plaučiuose, kraujagyslėse ir kt. Inkstuose gali susidaryti akmenys. Vitamino D2 (ergokalciferolio) yra augaliniuose produktuose: saulėgrąžų, alyvų aliejuje ir kt., o vitamino D3 (cholekalciferolio) yra gyvūniniuose maisto produktuose: kepenyse, žuvų taukuose, gyvuliniuose riebaluose, kiek mažiau svieste, piene, grietinėje. Vitamino D preparatai vartojami rachito profilaktikai, kaulų tuberkuliozei, kai kurioms odos ligoms gydyti.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė

Žymos
cholekalciferolis
dihidroksicholekalciferolis
ergokalciferolis
kalcitriolis
ląstelės
paratiroidinas
stuburas
vitaminas