Vitaminas C, askorbo rūgštis
Yra 2-keto-L-gulono rūgšties laktonas, kuris gali būti L ir D formos. Biologiškai aktyvi yra L-askorbo rūgštis.
Askorbo rūgštis – balti kristaliniai milteliai, gerai tirpstantys vandenyje. Neturėdama karboksigrupės, ji yra rūgštaus skonio. Tai nulemia 2 enoliniai hidroksilai prie antro ir trečio anglies atomų. Ji yra vienas iš nepatvariausių vandenyje tirpių vitaminų. Vitaminas C nepatvarus deguonies ir temperatūros poveikiui. Oro deguonis jį oksiduoja į dehidroaskorbo rūgštį. Vitaminas C yra patvaresnis rūgščioje terpėje, o šarminėje greitai suyra. Verdant maisto produktus, džiovinant vaisius ir uogas, dalis šio vitamino žūva. Geriau jis išsilaiko raugintuose produktuose, bet geriausiai – šaldytuose.
Beveik visų žinduolių (išskyrus žmonių, beždžionių ir jūros kiaulyčių) ląstelės sintetina askorbo rūgštį iš gliukuronato, kuris susidaro iš gliukozės. Augalų ląstelėse askorbo rūgšties sintezė iš gliukuronato yra tokia aktyvi, kad sukaupiami nemaži jos kiekiai, pvz., juoduosiuose serbentuose yra 150/100g askorbo rūgšties, o erškėtuogėse – net 1500 mg/100g. Askorbo rūgštis lengvai rezorbuojama žarnyne. Kraujo plazmoje jos yra 0,4–1,5 mg% (23–85 mmol/l). Askorbo rūgšties yra visuose organizmo skysčiuose ir ląstelėse, tačiau organizme ji nekaupiama ir išskiriama su šlapimu. Todėl žmogui šį vitaminą būtina gauti nuolat su maistu.
Biologinė svarba. Askorbo rūgštis dalyvauja oksidacijos-redukcijos reakcijose. Ji veikia kaip reduktorius. Askorbo rūgštis gali redukuoti molekulinį deguonį, nitratus, citochromus a, c ir kt., o pati oksiduojasi į dehidroaskorbo rūgštį. Daugeliu atvejų askorbo rūgštis palaiko kofaktorius (metalus) redukuotus, pvz., Cu+ monooksigenazės, Fe2+ dioksigenazės metu). Viena svarbiausių askorbo rūgšties funkcijų – dalyvavimas hidroksilinimo reakcijose. Vitaminas C – vienas iš antioksidacinių vitaminų. Jis prisijungia laisvuosius radikalus vandeniniuose organizmo skysčiuose, pvz., ląstelių citozolyje, audinių skystyje. Vitaminas C naikina singletinės būsenos deguonį, superoksido radikalus, vandenilio peroksidą, hipochlorito rūgštį ir hidroksilo radikalus, nes prisijungia nesuporuotą elektroną. Yra žinoma, kad vitaminas C yra profilaktikos priemonė nuo peršalimo. Tai priklauso nuo jo antioksidacinio poveikio, kuris sustabdo kvėpavimo takų gleivinių pažeidimą, sukeltą aktyviųjų deguonies formų. Vitaminas C sustiprina vitamino E antioksidacines savybes, nes paverčia silpnų antioksidacinių savybių tokoferilio radikalą aktyviuoju tokoferoliu. Vitamino C avitaminozė pasireiškia liga skorbutu (cinga). Skorbuto simptomai dažniausiai gali būti paaiškinti askorbo rūgšties dalyvavimu kolageno sintezėje, t. y. vykstant prokolageno prolino ir lizino hidroksilinimui. Būdingas skorbuto požymis – kraujavimas, kurį sukelia padidėjęs kraujagyslių trapumas ir kapiliarų pralaidumas. Kraujuoja dantenos, kraujas išsilieja poodyje, į raumenis, vidaus organuose, po antkauliu ir kt. Kitas svarbus skorbuto požymis – kaulinio audinio, ypač dantų (dentino) struktūros pokyčiai, kuriuos sukelia neląstelinio baltymo kolageno sintezės sutrikimai: gaunant nepakankamai vitamino C, sutrinka prokolageno prolino ir lizino hidroksilinimas. Trečias skorbuto požymis – širdies funkcijos sutrikimas ir mažakraujystė. Vitamino C hipovitaminoze dažniau sergama pavasarį, kai mažiau vartojama šviežių vaisių ir daržovių.
Vitaminas C labai paplitęs gamtoje. Ypač didelių jo kiekių randama šviežiuose vaisiuose ir daržovėse: salotose, kopūstuose, paprikoje, krienuose, bulvėse (ypač lupenose), braškėse, serbentuose, erškėtuogėse, citrusiniuose vaisiuose ir kt. Dar daugiau vitamino C sukaupia krienų, juodųjų serbentų lapai, spygliai.
Vitamino C paros dozė – 75–100 mg.
Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė