Meniu

Vitaminai

Nedidelės molekulinės masės biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, būtini organizmo normaliai medžiagų apykaitai ir gyvybinei veiklai. Žmogaus organizmo ląstelėse jie nesintetinami, todėl turi būti gaunami su maistu. Žmogui jų reikia labai nedaug (paros norma – nuo kelių mikrogramų iki keliolikos miligramų, tik vitamino C reikia daugiau – keliasdešimt miligramų per parą). Kai kuriuos vitaminus (B grupės ir vitaminą K) sintetina žarnyno bakterijos, tačiau jų organizmui nepakanka. Terminą „vitaminai“ pasiūlė lenkų chemikas M. Funkas (1912 m.), kuris vitamino B1 struktūroje nustatė aminogrupę ir norėjo pažymėti šio junginio svarbą gyvybei: vitaminai – gyvybės aminai. Vitaminai, atsižvelgiant į tirpumą, skirstomi į dvi grupes: 1) riebaluose tirpūs vitaminai: vitaminas A (retinolis, antikseroftalminis); vitaminas D (kalciferolis, antirachitinis); vitaminas E (tokoferolis, antisterilinis); vitaminas K (filochinonas, antihemoraginis); 2) vandenyje tirpūs vitaminai: vitaminas B1 (tiaminas, antineuritinis); vitaminas B2 (riboflavinas, augimo vitaminas); vitaminas B3 (pantoteno rūgštis, antidermatitinis); vitaminas PP (B5) (nikotino rūgštis arba nikotinamidas, antipelagrinis); vitaminas B6 (piridoksolis, piridoksalis arba piridoksaminas, antidermatitinis); vitaminas B9 (folio rūgštis, antianeminis); vitaminas B12 (kobalaminas, antianeminis); vitaminas H (biotinas, antiseborėjinis); vitaminas C (askorbo rūgštis, antiskorbutinis). Visi vandenyje tirpūs vitaminai, išskyrus C, turi azoto ir vadinami B grupės vitaminais. Vitaminai vadinami trejopai: lotynų abėcėlės didžiosiomis raidėmis su skaitmenimis arba be jų (vitaminas B1, vitaminas C), pagal cheminę struktūrą, pagal fiziologinį veikimą. Pavyzdžiui, vitaminas C (askorbo rūgštis, antiskorbutinis). To paties vitamino specifinis aktyvumas gali būti būdingas keletui junginių, turinčių panašią cheminę struktūrą. Tokie junginiai vadinami vitamerais, pvz., vitamino PP aktyvumas būdingas nikotino rūgščiai ir nikotinamidui. Kai kurie vitaminai gaunami su maisto produktais provitaminų pavidalu. Vandenyje tirpių vitaminų (su nedidelėmis išimtimis) gauname su maistu: duona, vaisiais, daržovėmis, mėsos ir pieno produktais. Nedidelius jų kiekius (išskyrus vitaminą C) gamina žarnyno bakterijos. Visų vandenyje tirpių vitaminų metabolizmas organizme panašus. Vitaminai, esantys maisto produktuose, yra susijungę su įvairiais junginiais (baltyminės ir nebaltyminės kilmės). Virškinamajame kanale, veikiami virškinimo fermentų, jie išlaisvinami ir rezorbuojami plonojoje žarnoje į vartų venos kraują. Audiniuose iš jų sintetinami kofermentai. Kai vandenyje tirpių vitaminų koncentracija kraujo plazmoje didesnė už inkstų slenkstį, jie išskiriami su šlapimu. Todėl organizme susidaro tik labai nedidelės vandenyje tirpių vitaminų atsargos. Jos turi būti nuolat papildomos iš maisto.

Riebaluose tirpūs vitaminai (A, D, E, K) randami ir gyvulinės, ir augalinės kilmės maisto produktuose. Be to, vitaminą K sintetina žarnyno bakterijos. Šie vitaminai netirpsta vandenyje ir yra gana stabilūs. Jie rezorbuojami plonojoje žarnoje, jų rezorbcijai būtina tulžis ir riebalai. Ligos, kuriomis susergama, kai žmogus negauna vitaminų, vadinamos avitaminozėmis. Jei vitaminų gaunama nepakankamai, prasideda hipovitaminozės, pasireiškiančios įvairiais medžiagų apykaitos sutrikimais. Dažnesnės ne vieno, bet kelių vitaminų hipovitaminozės (polihipovitaminozės). Jų priežastys yra egzogeninės ir endogeninės: vitaminų stoka maiste, padidėję organizmo poreikiai (augimas, nėštumas, sunkus fizinis darbas ir kt.), vitaminų rezorbcijos plonojoje žarnoje sutrikimai, vidaus organų ligos (ypač kepenų ligos, kurių metu provitaminai nepaverčiami vitaminais, sutrinka įsiliejimas į fermentų sudėtį ir t. t.), netinkamas maisto paruošimas (suardoma didelė dalis maisto produktuose esančių vitaminų), antivitamininį poveikį turinčių vaistų vartojimas, alkoholizmas. Žinomos ir įgimtos avitaminozės, kurių priežastys yra genetiniai sutrikimai, susiję su vitaminų pernaša, kofermentinių formų susidarymu arba su kofermentų sintezės sutrikimais. Tokios avitaminozės labai sunkios ir paprastai prasideda vaikystėje. Jų negalima pagydyti net didelėmis vitaminų dozėmis. Kai trūksta vandenyje tirpių vitaminų, pirmiausia sutinka medžiagų apykaita tuose audiniuose ir organuose, kuriuose ji aktyviausia: pažeidžiama nervų sistema, virškinamasis kanalas, oda ir kraujo gamyba. Kai organizmas gauna per daug vitaminų, prasideda hipervitaminozės. Dažniausiai perdozuojami riebaluose tirpūs vitaminai A, D ir K. Dideli jų kiekiai organizmui yra nuodingi. Per didelės vandenyje tirpių vitaminų dozės žmogui nepavojingos, išskyrus nikotino rūgštį (PP), askorbo rūgštį (C) ir piridoksiną (B6). Nikotino rūgšties (bet ne nikotinamido) perteklius išplečia odos kraujagysles (parausta veidas). Didelės vitamino C dozės gali sukelti viduriavimą, oksalatinių akmenų susidarymą inkstuose ir t. t., didelės vitamino B6 dozės (5 g per parą) sukelia juntamųjų nervų funkcijos sutrikimus, retais atvejais – aksonų degeneraciją. Trūkstant riebaluose tirpių vitaminų, atsiranda specifinių pakitimų: sutrinka regėjimas, kalcio ir fosforo apykaita, kraujo krešėjimas, augimas ir kt.

Rašyti komentarą

Captcha