Meniu

Virusinis hepatitas D

Tai – virusinė kepenų infekcija, kurios klinika iš esmės nesiskiria nuo HB ir visada susijusi su HBV infekcija. D hepatito (HD) infekcija gali būti kaip ūminė koinfekcija kartu su HBV infekcija arba kaip superinfekcija, sergant lėtine HBV infekcija. Lėtinė HD viruso infekcija dažniau būna po superinfekcijos ir daugelio ligonių. Ji per 2–6 metus pereina į kepenų cirozę. Diagnozę pagrindžia HDV RNR nustatymas kraujo serume ir šie imunologiniai žymenys: esant koinfekcijai – anti-HDV, ypač anti-HDV IgM, HBs Ag, anti-HBc IgM, HBe Ag; esant superinfekcijai – anti-HDV ir anti-HDV IgM dideli titrai, HBs Ag, nebūna anti-HBc IgM. Sukėlėjas – į virusą panaši hepatito D dalelė, priskiriama prie palydovinių (satelitinių) virusų grupės. HDV genomą sudaro RNR, galinti būti dviejų formų – linijinė ar žiedinė, dalelės viduje yra unikalus δ antigenas. Dalelės dvigubėjimui (replikacijai) būtinas HBs Ag, kuris sudaro išorinį dangalą. Žinomi 3 HDV genotipai, iš kurių plačiausiai paplitęs pirmasis. Paplitęs visame pasaulyje, ypač Afrikoje, Pietų Amerikoje, Pietų Italijoje, Rumunijoje, Albanijoje, Rusijoje, Kinijoje, t. y. ten, kur didesnis ir HBV endemiškumas.

Infekcijos šaltinis yra sergantys besimptomėmis ir simptominėmis ligos formomis žmonės.

Žymos: infekcija

Rašyti komentarą

Captcha