Virusinis hepatitas C
Taip anksčiau vadintas nei A, nei B virusinis hepatitas, perduodamas parenteriniu būdu. Virusiniam C hepatitui (HC) būdinga besimptomė arba subklinikinė ligos eiga. Simptominis ūminis HC sudaro tik apie 10 proc. atvejų, dažniausiai nustatomas lengvas ar vidutinio sunkumo HC. Maždaug pusei lėtiniu HC sergančių asmenų per daugelį metų atsiranda kepenų cirozė arba pirminis kepenų vėžys. Ūminio HC diagnozę pagrindžia anti-HCV ir HCV RNR nustatymas kraujo serume. Pasveikus lieka anti-HCV. Lėtinio HC atveju atliekami anti-HCV, kokybiniai ir kiekybiniai HCV RNR ir genotipo tyrimai. Kepenų pažeidimas nustatomas histologiniu kepenų bioptato tyrimu. Viruso koncentracijos padidėjimas kraujo serume dažniausiai sutampa su kepenų fermentų aktyvumo padidėjimu. Sukėlėjas – hepatito C virusas (HCV), išskiriamas kaip atskira Hepacavirus gentis, priklausanti Flaviviridae šeimai. HC viruso genomą sudaro RNR. Šiuo metu žinomi 6 skirtingi HCV genotipai ir apie 100 potipių. Nėra visiškai aišku, ar nuo genotipo priklauso klinikiniai požymiai, ligos perėjimas į kepenų cirozę ir kepenų ląstelių (hepatoceliulinę) karcinomą ir baigtys. HCV jautrus karščiui ir dezinfektantams, jis inaktyvinamas šildant 60 °C vandens tirpaluose per 10 val., 100 °C – per 2 min., liofilizacija, ekstrahuojant su chloroformu arba šildant su formaldehidu 60 °C > 30 val. Paplitęs visame pasaulyje.
Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė