Meniu

Virusinis hepatitas B

Tai – virusinė kepenų infekcija, kuriai būdingas sukėlėjo polinkis išlikti kepenyse ir ilgainiui sukelti kepenų cirozę arba kepenų ląstelių (hepatoceliulinį) vėžį. Ligos pradžioje ligonis skundžiasi anoreksija, neaiškiu diskomfortu pilve, pykinimu, vėmimu, kartais sąnarių skausmais ir bėrimais. Vėliau atsiranda ir progresuoja gelta. Sunkiausia ligos forma yra žaibinis HB, kuris dažniausiai baigiasi mirtimi. HB diagnozė nustatoma serologiniais tyrimais, ieškoma viruso antigenų (Ag) ir antikūnų (Ak): 1) HB paviršinio antigeno (HBsAg) ir antikūnų prieš jį (anti-HBs); 2) HB šerdinio antigeno (HBcAg) ir antikūnų (anti-HBc); 3) HBe antigeno (HBeAg) ir antikūnų (anti-HBe). Kraujyje galima nustatyti visus šiuos žymenis, išskyrus HBcAg, kuris būna tik kepenų audinyje.

Sukėlėjas – hepatito B virusas, priklausantis Hepnaviridae šeimai. Jis turi dvigubosios spiralės DNR, sudarytą iš nukleokapsidinės šerdies (HBcAg), apsuptos išorinio lipoproteino sluoksnio, turinčio paviršinį antigeną (HBsAg). HBsAg yra heterogeninis, turintis įprastinį antigeną, pavadintą a (savitoji antigeninė determinantė) ir 2 subdeterminančių poras (d, y, w ir r), kurios sudaro 4 pagrindinius variantus adw, ayw, adr ir ayr. Skirtingų variantų geografinis paplitimas skiriasi. Savitųjų požymių, susijusių su potipiais, nėra. Šiuo metu žinomi 8 HBV genotipai. HBV atsparus išdžiūvimui, bet jautrus dezinfektantams. HBV ant aplinkos daiktų gali išgyventi iki 1 savaitės. Atsižvelgiant į terpę, virinant jis žūva per keliolika ar keliasdešimt minučių. HB paplitęs visame pasaulyje, būdingos endemijos, kurių metu būna neryškus sezoninis svyravimas.

Riziką užsikrėsti HBV turi švirkščiamuosius narkotikus vartojantys narkomanai, lytinius partnerius dažnai keičiantys žmonės, HBV turėtojų šeimos nariai ir lytiniai partneriai, medikai, atliekantys invazines procedūras, laboratorijų darbuotojai, dirbantys su krauju, kaliniai, keliautojai, vykstantys į endemines šalis ilgesniam laikui, kūdikiai, gimę iš HB sergančių arba HBV turinčių motinų. Infekcijos šaltinis yra sergantys besimptomėmis ar klinikinėmis ūminėmis ir lėtinėmis HBV infekcijos formomis žmonės. Asmuo, turintis HBsAg, yra galimas infekcijos šaltinis. Ligos metu, mažėjant HBeAg ir atsirandant anti-HBe, užkrečiamumo pavojus mažėja. Kokybinis ir kiekybinis HBeAg arba viruso DNR nustatymas patvirtina infekcijos aktyvumą. Visose šalyse svarbiausia HBV infekcijos profilaktikos priemonė turėtų būti visuotinė kūdikių imunizacija. Ji garantuoja pakankamą populiacijos imunitetą ir užkerta kelią infekcijai plisti.

Žymos: infekcijos

Rašyti komentarą

Captcha