Pastero efektas, reiškinys

Tai yra anaerobinės glikolizės slopinimas deguonimi. Dar XIX a. pabaigoje L. Pasteras pastebėjo, kad glikolizė lėtėja, pereinant iš anaerobinių sąlygų į aerobines. Šis reiškinys būdingas visoms ląstelėms, gebančioms skaidyti gliukozę ir esant deguoniui, ir be jo, pvz., griaučių raumenų ląstelėms. Nustatyta, kad kvėpuodamos aerobinėmis sąlygomis ląstelės sunaudoja apie 7 kartus mažiau gliukozės, negu anaerobinėmis. Pastero reiškinio molekulinis mechanizmas yra alosterinis reguliacinių glikolizės fermentų slopinimas ATP ir citratu. Kai ląstelėje medžiagų apykaita iš anaerobinės virsta aerobine, ATP kiekis joje labai padidėja. Todėl slopinama fosfofruktokinazė – svarbiausias reguliacinis glikolizės fermentas. Ji neaktyvi tol, kol ATP ir ADP santykis yra didelis. Jam sumažėjus, fosfofruktokinazė yra aktyvinama. Tai dar kartą įrodo, kad ATP/ADP santykis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kontroliuojančių energijos (ATP) kaupimo procesą ląstelėse.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė