Meniu

Osmosinis slėgis

Tai yra hidrostatinis slėgis, kurio reikia sustabdyti tirpiklio molekulių difuzijai pro puslaidę membraną iš gryno vandens į tirpalą. Toks slėgis, kurį, esant pastoviai temperatūrai, turėtų dujinės būsenos ištirpinta medžiaga, užimdama tokį patį tūrį, kokį užima tirpalas. 1886 m. van’t Hofas nustatė, kad praskiestų neelektrolitų tirpalų osmosinis slėgis yra tiesiog proporcingas molinei tirpalo koncentracijai (van’t Hofo dėsnis). Osmosinio slėgio pastovumas saugo kraujo ląsteles ir kitas organizmo ląsteles nuo suirimo. Jei eritrocitų membrana suyra, įvyksta hemolizė (lysis – ištirpimas), o hemoglobinas iš eritrocitų patenka į juos supantį skystį. Eritrocite ištirpusių dalelių osmosinis slėgis toks pats, kaip ir kraujo plazmoje – apie 7,3 atm. (apie 745 kPa). Taigi eritrocituose esantis tirpalas ir kraujo plazma yra izoosmosiniai (izo – toks pat, osmos – slėgis) arba izotoniniai (tonos – įtampa) tirpalai. 0,9 proc. (šiltakraujų) ir 0,65 proc. (šaltakraujų) NaCl tirpalai yra izotoniniai jų kraujo plazmai. Juose nekinta eritrocitų forma ir dydis. Visi tirpalai, kurių osmosinis slėgis didesnis už kraujo, vadinami hiperosmosiniais, arba hipertoniniais. Juose eritrocitai susiraukšlėja, vėliau hemolizuoja. Jei tirpalo osmosinis slėgis mažesnis už kraujo, jis vadinamas hipoosmosiniu, arba hipotoniniu. Tokiuose tirpaluose eritrocitai brinksta, o suirus membranai, hemolizuoja. Hemolizavęs kraujas yra skaidrus skystis, bet ne suspensija. Hemolizė yra kenksminga, nes gali atsirasti hemoglobinurija (laisvojo Hb koncentracija didesnė už 150 mg/dl), Hb žaloja kraujagyslių sieneles ir didina kraujo klampumą. Todėl įvairūs tirpalai, švirkščiami į veną kraujo kiekiui papildyti, turi būti izotoniniai.

Rašyti komentarą

Captcha