Meniu

Odos ir gleivinių hiperpigmentacija

Odos spalva tiesiogiai priklauso nuo pigmento melanino kiekio. Pagrindinė jo funkcija – apsaugoti odą nuo kenksmingo saulės poveikio. Melaniną gamina išoriniame epidermio sluoksnyje išsidėsčiusios ląstelės, vadinamos melanocitais. Dėl įgimto ar įgyto melanino gamybos sutrikimo gali atsirasti jo sankaupų, kurios sudaro pigmentines dėmes. Dažniausiai pigmentinės dėmės atsiranda veido, pečių, iškirptės srityje ir ant rankų plaštakų. Toks reiškinys vadinamas hiperpigmentacija. Pigmentinių dėmių atsiradimą ypatingai skatina dažnas buvimas saulėje. Odą tamsiomis dėmėmis gali nusėti po nėštumo, odos uždegimų, išnykus bėrimams, po prastai atliktų įvairių odos priežiūros procedūrų. Geriamųjų kontraceptikų vartojimas, kosmetika, kvepalai ir ypač senėjimas taip pat gali paveikti melanino gamybą. Visų odos fototipų sveikos odos spalva yra tolygi – normochromiška. Odos spalvos netolygumai apibūdinami dischromijų terminu, o pastarosios skirstomos į hiperchromines (tamsios spalvos) ir hipochromines (šviesias) odos dėmes. Odos spalvos pasikeitimus gali lemti įvairios priežastys: odos kraujagyslių patologiniai pokyčiai (navikai, rožė, išsiplėtimas ir kt.); odos pigmentinių ląstelių melanocitų ir pigmento melanino koncentracijų svyravimai; mišrios priežastys.

Išnykus odos pigmentinėms ląstelėms melanocitams, tuo pačiu ir jų gaminamam pigmentui melaninui, nustatoma odos depigmentacija, sumažėjus pigmento kiekiui – hipopigmentacija, o jo padaugėjus – hiperpigmentacija. Odos hiperpigmentacijos būklės smulkiau skirstomos, atsižvelgiant į melanino pasiskirstymą odos sluoksniuose, į epidermines, dermines ir mišrias (kombinuotas). Melanino pasiskirstymo odoje gylį nustatyti literatūra rekomenduoja Vudo lempą, geriau šiam tikslui pasinaudoti dermoskopija – melanino spalva priklauso nuo melanocitų išsidėstymo vietos: retikulinėje ir papilinėje dermoje jie pilkšvai melsvi, jungties srityje – rusvų atspalvių, o epidermyje – tamsūs, juodi.

Pigmentinių dėmių rūšys: melasma (chloazma), strazdanų dėmės, saulės šlakai, senatviniai šlakai, strazdanos. Melasma (taip pat vadinama chloazma) – netaisyklingos formos pigmentinės dėmės, atsirandančios dėl sutrikusios hormonų pusiausvyros. Tai yra moterų, ypač jaunų, dažniausias melanodermos tipas. Simptomai: juodos, netaisyklingos formos dėmės, dažniausiai viršutinėje skruosto dalyje, ant nosies, lūpų, apatinės lūpos ir kaktos. Šios dėmės paryškėja didelio saulės aktyvumo laikotarpiais. Melasmos atsiradimas tikriausiai yra susijęs su UV spinduliuotės ir hormonų (estrogenų ir progesterono) skatinamų melanocitų sąveika. Todėl melasma dažniausiai atsiranda moterims, kurių hormonų lygis yra padidėjęs, t. y. nėščiosioms ir vartojančioms geriamąsias kontraceptines priemones. Šios pigmentinės dėmės paprastai lieka. Strazdanų dėmės, hiperpigmentuotos makulės, svarbios tuo, jog per 15–20 m. laikotarpį jose gali susidaryti lentigo maligna melanoma – reta odos vėžio forma. Profilaktikai ir ankstyvajai piktybinio naviko diagnostikai geriausiai pasitarnauja skaitmeninė fotodermoskopija. Saulės šlakai (lot. actinic lentigo) paryškėja dėl ultravioletinių spindulių poveikio po sunkių nudegimų saulėje. Jie išlieka ilgą laiką. Senatviniai šlakai (lot. lentigo senilis) susidaro dėl odos senėjimo ir dažno kaitinimosi saulėje, paryškėja nuo 40 metų. Koncentruoto melanino dėmelių grupės labiausiai matyti ant šviesios odos. Strazdanos dažniausiai būna ant veido, nors jų gali atsirasti ant bet kurios saulės spindulių paveiktos odos vietos, pvz., ant pečių. Jos atsiranda dėl padidėjusio tamsaus pigmento, vadinamo melaninu, kiekio, o bendras melanocitų (pigmentą gaminančių ląstelių) skaičius lieka nepakitęs. Strazdanoti žmonės paprastai turi mažesnę už fotoapsaugą atsakingo melanino koncentraciją, todėl jie yra jautresni žalingam UV spinduliuotės poveikiui.

Rašyti komentarą

Captcha