Kortizolis

Antinksčių žievės pluoštinės srities ląstelių iš cholesterolio sintetinamas gliukokortikoidas. Ląstelės jį išskiria į kraują, kuriame didžioji hormono dalis (75–80 proc.) yra sujungta kortikosteroidą pernešančio baltymo transkortino, ir apie 15 proc. yra sujungta su albuminu. Laisvo ir biologiškai aktyvaus kraujo plazmos kortizolio yra 5–10 proc. Jis pereina pro plazminę membraną ir, susijungęs su viduląsteliniais gliukokortikoidų receptoriais, sužadina biologinį atsaką. Jo veikimo pusperiodis yra 1,5 val. Hormono taikiniai yra kepenų, inkstų ir griaučių raumenų ląstelėse ir limfiniame, riebaliniame (adipoziniame) ir kauliniame audiniuose. Kortizolis skatina baltymų katabolizmą ir aminorūgščių telkimą iš nekepeninių (ekstrahepatinių) audinių: laisvos aminorūgštys yra panaudojamos gliukoneogenezei kepenyse. Kortizolis aktyvina riebalų rūgščių oksidaciją riebaliniame (adipoziniame) audinyje. Susidaręs ypatingai didelis gliukozės ir acetoninių medžiagų kiekis kraujyje gali sukelti steroidinį diabetą. Kortizolis slopina osteokalcino geno raišką osteoblastuose, vitamino D sintezę ir kalcio jonų reabsorbciją plonosiose žarnose ir skatina osteoporozę.

Kortizolis

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė