Katarakta

Tai – akių pažeidimas. Padrumstėjęs lęšiukas – būdingiausias kataraktos požymis. Lęšiukas praranda skaidrumą, kai jo specifinių baltymų struktūra pakinta ir jie sukimba. Tokios sankaupos „išbarsto“ šviesą. Sankaupų susidarymą skatina ilgai trunkanti arba pasikartojanti didelės energijos spinduliuotė, pvz., rentgeno, jonizuojančioji spinduliuotė. Poveikio metu sumažinamas redukuoto glutationo kiekis, kurio trūkstant, kristalinai yra oksiduojami. Be to, kataraktos pažeistame lęšiuke padidėja kalcio jonų koncentracija nuo 10 iki 100 kartų. Kalcio jonai skatina specifinio RMM 43 000 baltymo prisijungimą prie lęšiuko skaidulų plazminės membranos. Prie membranos prijungtas RMM 43 000 baltymas tampa oksiduotų kristalinų prijungimo centru ir susidaro baltymų sankaupos. Katarakta susergama ir pakitus lęšiuko skysčio osmosinėms savybėms. Pastebėta, kad katarakta būdinga sergantiems cukriniu diabetu ar turintiems įgimtą galaktozemiją žmonėms. Tokiu atveju monosacharidus, pvz., gliukozę arba galaktozę, redukuoja lęšiuke esanti aldozių reduktazė, kurios kofermentas yra NADPH. Šio kofermento nepakanka, kad glutationo reduktazė redukuotų glutationą. Monosacharidų redukcijos metu iš gliukozės susidaro sorbitolis, o iš galaktozės – dulcitolis. Šie dariniai kaupiasi lęšiuke ir padidina jame esančio skysčio osmosinį slėgį, todėl į lęšiuką veržiasi vanduo. Jis hidratuoja kristalinus ir padidina jų gebą išsklaidyti šviesą. Be to, gliukozė jungiasi prie kristalinų N-galo aminorūgščių ir taip juos glikozilina. Glikozilinti kristalinai taip pat išsklaido šviesą.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė