Meniu

Kalis, K

Periodinės cheminės elementų sistemos I grupės elementas Nr. 19, atominė masė – 39,10. Suaugusio žmogaus organizme yra 2600–3600 mM (100–140 g) kalio. Daugiau kaip 90 proc. organizme esančio K yra ląstelėse. Neląsteliniuose skysčiuose būna 3 proc. viso K, o kauluose – apie 7 proc. K koncentracija serume svyruoja apie 4,5 mM/L, plazmoje ir tarpląsteliniame skystyje K yra jonizuotas, audiniuose K jonai yra iš dalies sujungti su baltymais, gliukoze, fosfatais. Neląstelinio K koncentracija yra nedidelė (3,8–5 mM/L), todėl net nedideli šios koncentracijos svyravimai turi biologinę reikšmę. K jonų koncentracijos pokyčiai kraujo plazmoje patikimai atskleidžia ir K jonų koncentracijos pokyčius tarpląsteliniame skystyje ir ląstelių viduje. K jonai ląstelėse garantuoja citoplazmos osmoliariškumą ir sudaro sąlygas vykti biocheminėms reakcijoms. K yra svarbus ląstelės membranos įtampą generuojantis jonas. Ramybės potencialas (K jonų koncentracijos skirtumas ląstelėje ir išorėje) priklauso nuo Na jonų, K jonų-ATPazės ir nuo didesnio ląstelių membranų pralaidumo K jonams nei Na jonams. K labai svarbus ląstelių bioelektriniam aktyvumui ir nervinio impulso laidumui ir nervų-raumenų jautrumui. Sumažėjus K jonų koncentracijai kraujo plazmoje, galimas raumenų paralyžius, o K jonų perteklius sukelia raumenų mėšlungį. K jonai dalyvauja ir palaikant rūgščių-bazių pusiausvyrą RBP organizme: acidozių metu viduląstelinis K pakeičiamas vandenilio katijonu, o alkalozės metu atvirkščiai – K jonai kaupiami ląstelėje, o H+ ją palieka. Per parą K reikia gauti 4–5 g. Augaluose jo daugiau nei gyvūniniuose maisto produktuose. Gana daug jo yra riešutuose, abrikosuose, persikuose, apelsinuose, bananuose, ananasuose, bulvėse, kopūstuose, morkose, pomidoruose, špinatuose, salotose, ridikuose. K ir Na veikia kaip antagonistai, todėl yra svarbu išlaikyti su maistu gaunamo K ir Na santykį. Į virškinamąjį kanalą patekęs K yra rezorbuojamas žarnyne, su krauju patenka į vartų veną, po to – į periferinius audinius. K atsargos žmogaus organizme yra susikaupusios raumenyse, smegenyse, odoje. Iš organizmo K dažniausiai šalinamas su šlapimu. Normaliai per parą su šlapimu pašalinama apie 85–90 proc. su maistu gauto K. Nedideli K kiekiai, apie 5 mM per parą (10–15 proc.), išskiriami su išmatomis. K išskyrimo reguliacija priklauso nuo posmegeninės liaukos (hipofizės) priekinės dalies hormonų, antinksčių žievės hormonų (aldosterono). Aldosteronas padidina K patekimą į ląsteles ir jo išskyrimą su šlapimu, kontroliuodamas K jonų rezorbciją inkstų tolimuosiuose kanalėliuose. Esant antinksčių žievės nepakankamumui, K išsiskyrimas su šlapimu mažėja, todėl galima hiperkalemija (neląsteliniame skystyje jo koncentracija didesnė nei 5 mM/L). Esant hiperaldosteronizmui, padidėja Na jonų reabsorbcija inkstų kanalėliuose ir K jonų išskyrimas su šlapimu – prasideda hipokalemija (kraujyje jo koncentracija mažesnė nei 3,5 mM/L). Didelę įtaką K jonų išskyrimui turi rūgščių-bazių pusiausvyra. Yra grįžtamasis ryšys tarp pH pokyčių kraujyje ir K jonų koncentracijos plazmoje. K apykaitos patologija prasideda, sutrikus homeostazei, pvz., esant inkstų, širdies ir kraujagyslių, virškinamojo kanalo ligoms (jų metu būdingi viduriavimai, vėmimai), endokrininių ligų metu (Kušingo sindromas, Adisono liga, cukrinis diabetas), esant audinių degradacijai (traumos, nudegimai, piktybiniai navikai), vartojant diuretikus.

Rašyti komentarą

Captcha