Meniu

Judrieji genai, šokinėjantys genai, transpozonai

Tai – genetiniai elementai, gebantys keliauti tarp replikono ribų arba iš vieno dvigubėjimo (replikacijos) vieneto į kitą ir įsiskverbti į skirtingas DNR vietas. Jie yra specifiniai DNR segmentai, kurie gali įsiterpti į chromosomos vietą, bet turi nebūdingų jai genų. Jie neturi nustatytos vietos genome, todėl gali judėti iš vienos vietos į kitą toje pačioje chromosomoje arba iš vienos chromosomos į kitą, arba iš vieno dvigubėjimo (replikacijos) vieneto į kitą ir įsiskverbti į skirtingas DNR vietas. Judriųjų genų yra prokariotų ląstelėse, pvz., nuo jų priklauso bakterijų atsparumas antibiotikams. Į jų sudėtį dažniausiai įeina įvairios atsparumo vaistams determinantės. Jos dėl gebos judėti gali patekti į negiminingų genomų plazmidžių sudėtį, kurias gali paveldėti infekcinių ligų sukėlėjai. Todėl mikroorganizmai, kurie tradiciškai jautrūs atitinkamiems vaistams, laikui bėgant, tampa jiems atsparūs. Tokio plitimo pavyzdys gali būti Haemophilus influenzae atsparumas ampicilinui ir tetraciklinui, gonorėjos sukėlėjai tampa atsparūs penicilinui ir jo dariniams – antibiotikams, taikomiems gydyti sergančius tomis ligomis ligonius. Jų yra ir eukariotų chromosomose (kukurūzų, mielių). Jų įsiterpimo vieta dažniausiai yra atsitiktinė, gali jų būti ir keletas. DNR molekulėse dėl tokių genetinių mainų gali atsirasti praradimų (delecijų), apygražų (inversijų) ar pernašos (translokacijos). Todėl perkėlimo (transpozicijos) procesas yra tiksliai valdomas, bet vyksta gana retai.

Žymos: replikacijos

Rašyti komentarą

Captcha