Meniu

Hipotermija

Tai – būsena, kai organizmo temperatūra nukrinta iki žemesnės nei reikia palaikyti organizmo metabolizmą ir veiklą (žmonių – žemiau kaip 35 °C). Hipotermiją gali paskatinti labai šalta aplinka, ilgas buvimas joje, lietus, vėjas, prakaitas ar buvimas šaltame vandenyje.

Normali žmogaus kūno temperatūra yra apie 37 °C. Skiriamos trys hipotermijos stadijos.

Pirmos stadijos metu kūno temperatūra nukrinta 1–2 °C žemiau normalios temperatūros, patiriamas nuo silpno iki stipraus drebulys, nukentėjusiam žmogui nutirpsta rankos ir jis negali jomis atlikti sudėtingesnių veiksmų. Galūnių kraujagyslės susiaurėja, taip sumažinamas šilumos praradimas į aplinką. Greitas ir negilus kvėpavimas, žąsies oda (šis poveikis turi ribotą naudą žmonėms, bet naudingas kitoms, labiau plaukuotoms rūšims). Neretai asmuo gali pradėti jausti šilumą, tai nėra atsigavimas, bet perėjimas į antrą stadiją, kaip ir negalėjimas suglausti nykščio ir mažojo pirštelio.

Antros stadijos metu kūno temperatūra nukrinta 2–4 °C. Drebulys sustiprėja, matyti raumenų koordinacijos stoka, judesiai lėti ir reikalaujantys didelių pastangų, netvirtas žingsnis ir lengvas sumišimas, nors nukentėjėlis gali atrodyti budrus. Kūno paviršiaus kraujagyslės dar labiau susitraukia, kad šiluma būtų išsaugota gyvybiškai svarbiems organams, nukentėjėlis pabąla, lūpos, ausys, rankų ir kojų pirštai gali pamėlynuoti.

Trečios stadijos metu kūno temperatūra nukrinta žemiau kaip 32 °C. Drebulys paprastai praeina; nukentėjėliui sunku kalbėti, būdingas lėtas mąstymas, atsiranda atminties sutrikimas (amnezija); taip pat dažnas nesugebėjimas naudotis rankomis ir klupinėjimas. Sustoja ląstelių metaboliniai procesai. Nukritus žemiau kaip 30 °C, atvira oda pamėlynuoja, išsipučia, raumenų koordinacija labai bloga, nukentėjėlis beveik visiškai negali paeiti, elgiasi išoriškai neracionaliai, ne pagal situaciją, įskaitant lindimą į mažas uždaras erdves (spintas, plyšius tarp uolų, rąstų, po lapais) ar patiria sustingimą (nejautrumą jokiems dirgikliams, išskyrus esminius, pvz., skausmą). Labai sulėtėja pulsas ir kvėpavimas, tačiau gali sustiprėti širdies ritmas. Gyvybiškai svarbūs organai nustoja veikti, nukentėjėlis patiria klinikinę mirtį; dėl sulėtėjusios ląstelių veiklos šios hipotermijos stadijos metu smegenų mirtis įvyksta vėliau.

Išvengti hipotermijos padeda tinkama apranga. Didžiausia rizika kyla dėvint medvilninius drabužius, nes jie sulaiko vandenį, kuris pagreitina šilumos iš kūno perėmimą. Sausu oru medvilniniai drabužiai gali sudrėkti nuo prakaito, o vėliau atvėsti. Drėgni sintetiniai ir vilnoniai audiniai pasižymi didesne izoliacija, taip pat greičiau džiūsta, kai kurie jų sugeria prakaitą. Ore didžioji kūno šilumos dalis prarandama per galvą (20–40 proc.), todėl galvos ir kaklo uždengimas sumažina hipotermijos riziką.

Šilumos praradimo greitį sausumoje sunku įvertinti dėl veiksnių gausos: drabužių tipo ir kiekio, izoliuojančio riebalų sluoksnio ant asmens odos, aplinkos drėgnumo ir kt. Vandenyje šiluma prarandama daug greičiau ir esant aukštesnei temperatūrai nei ore, todėl sportuojant vandenyje šaltomis sąlygomis naudojami hidrokostiumai ir t. t.

Alkoholio vartojimas, prieš patenkant į šaltą aplinką, gali padidinti hipotermijos riziką, nes alkoholis sustiprina kraujo tekėjimą kūno galūnių link, taip paskatinamas šilumos praradimas, nors pats asmuo neretai gali jaustis šiltai.

Seni, sergantys žmonės labiau linkę į hipotermiją šaltomis sąlygomis; taip pat kūdikiai, nes jų temperatūros savireguliacijos mechanizmai dar nėra visiškai išsivystę.

20–50 proc. hipotermijos aukų būdingas vadinamasis „paradoksiškas nusirengimas“ (angl. paradoxical undressing). Tai būdinga nukentėjėliams nuo vidutinės ar stiprios hipotermijos, kai prarandama orientacija. Nukentėjėlis suvokia karštį ir stengiasi nusirengti visus drabužius, todėl paskatinamas tolesnis kūno šilumos praradimas.

Rašyti komentarą

Captcha