Hiperemija

Terminas

Tai – aktyvus procesas, kurį sukelia į tam tikrą organizmo ar audinio sritį patenkantis didesnis kraujo kiekis. Hiperemija gali būti arterinė ir veninė. Arterinės hiperemijos požymiai: difuzinis paraudimas dėl oksihemoglobino pagausėjimo kraujyje; smulkiųjų arterijų arteriolių išsiplėtimas; smulkiųjų arterijų ir kapiliarų pulsavimas; vietinis temperatūros pakilimas todėl, kad iš pradžių priteka daugiau kraujo, o vėliau ir dėl suintensyvėjusios medžagų oksidacijos; hipereminės srities tūrio didėjimas; audinio turgoro padidėjimas; arteriolių kapiliarų ir venų kraujospūdžio pakilimas; kraujo tekėjimo pagreitėjimas; medžiagų apykaitos ir organo funkcijos suaktyvėjimas. Arterinę hiperemiją sukelia įvairūs veiksniai (išorės): biologiniai, cheminiai, fizikiniai, psichiniai, fizinis krūvis. Kai kurie iš šių veiksnių yra fiziologiniai dirgikliai, todėl skiriama fiziologinė arterinė hiperemija, kuri gali būti funkcinė ir reaktyvi. Reaktyvi hiperemija apima inkstus, odą, žarnyną, galvos smegenis, raumenis, staiga sustiprėjus kraujotakai po trumpalaikio jos sulėtėjimo. Dėl funkcinės hiperemijos sustiprėja dirbančio žmogaus organo kraujotaka ir funkcija (griaučių raumenų hiperemija fiziškai dirbant, vainikinės kraujotakos pagreitėjimas suintensyvėjus širdies veiklai, virškinimo organų hiperemija virškinant, kraujo plūdimas į smegenis protiškai dirbant). Patologinę arterinę hiperemiją sukelia įvairūs patogeniniai veiksniai: fizikiniai – patrynus odą, pašildžius, pašvitinus UV, rentgeno spinduliuote ir kt.; cheminės medžiagos – terpentinas, garstyčių aliejus, nedidelės koncentracijos rūgštys bei šarmai ir kt.; biologinės medžiagos ir toksinai – bakterijų toksinai, bičių, gyvačių nuodai ir augalinės medžiagos; alergenai. Sergant tam tikromis ligomis, arterinei hiperemijai yra būdingas klinikinis simptomas. Pavyzdžiui: odos bėrimas ir paraudimas sergant tymais, skarlatina ir kai kuriomis infekcinėmis ligomis; galūnės odos paraudimas, pažeidus tam tikrus nervinius mazgus; veido vienos pusės paraudimas, dirginant n. trigeminus ir kt.

Atsižvelgiant į patogenezę, patologinė arterinė hiperemija skirstoma į neurogeninę ir arterinę hiperemiją, sukeltą vietinių metabolinių cheminių veiksnių. Neurogeninė hiperemija gali pasireikšti refleksiškai, dirginant eksteroreceptorius ir interoreceptorius bei nervinius vazodilatatorius ir jų centrus. Ją gali sukelti psichiniai (paraudimas iš gėdos), mechaniniai ir cheminiai, biologiniai dirgikliai, taip pat temperatūros kitimai. Neurogeninė hiperemija – veido ir kaklo paraudimas – atsiranda dėl širdies, kepenų, plaučių ir kai kurių kitų vidaus organų patologinių procesų.

Yra ir vakuuminė hiperemija, kuri atsiranda sumažėjus slėgiui, tiesiogiai sutrikus kraujagyslių sienelių funkcijai – hyperemia ex vacuo (pvz., uždėjus taures).

Simpatiniai cholinerginiai nervai išplečia griaučių, skruostų, veido raumenų, žarnų smulkiąsias arterijas ir arterioles. Jų mediatorius yra acetilcholinas. Organų, turinčių parasimpatinę inervaciją, hiperemija atsiranda, kai veikia acetilcholinas. Ten, kur nėra parasimpatinės inervacijos, arterinę hiperemiją sukelia simpatinė nervų sistema, turinti mediatorius, periferines skaidulas ir receptorius. Neurogeninė arterinė hiperemija, kilusi dėl vazomotorų pažeidimo, dar vadinama neuroparalyžine. Ji sukeliama, perpjaunant simpatines adrenergines skaidulas ir vazokonstrikciškai veikiančius nervus. Ją gali sukelti įvairūs toksinai, slopinantys vozomotorų simpatinius centrus, ganglioblokatoriai, nutraukdami centrinių nervinių impulsų perdavimą. Fiziologinę ir patologinę hiperemiją sukelia medžiagų apykaitos produktai, tiesiogiai veikdami kraujagyslių sienelę, neatsižvelgiant į inervaciją. Kraujagysles plečia pH sumažėjimas.

Esant arterinei hiperemijai, išsiplečia arterijos, atsipalaiduoja prekapiliarų raukai. Kraujas greičiau teka kapiliarais ir juose didėja spaudimas. Daugėja funkcionuojančių kapiliarų. Padidėjus kraujospūdžiui kapiliaruose, stiprėja skysčių filtracija į audinius, limfos nutekėjimas iš audinių. Pagausėjus funkcionuojančių kapiliarų, padidėja suminis kapiliarų spindis. Jais daugiau teka kraujo, ir jis, greitai tekėdamas, mažiau deguonies atiduoda audiniams, tačiau audiniai deguonimi aprūpinami geriau, nes jais teka daugiau kraujo.

Pasekmės įvairios. Teigiamos pasekmės: audiniai geriau aprūpinami deguonimi, maisto medžiagomis, iš jų geriau išplaunami medžiagų apykaitos produktai, toksinės medžiagos, aktyvėja organų funkcija. Neigiami padariniai: gausus kraujo spaudimas į smegenis sukelia galvos svaigimą, sergant ateroskleroze gali plyšti galvos smegenų kraujagyslės, tai ypač pavojinga – staigi mirtis, paralyžius. Taip pat, kai vienų organų hiperemija ryški, susidaro kitų organų kolateralinė išemija.

Veninė hiperemija atsiranda tada, kai kraujas susitvenkia organuose ir audiniuose, nes jam sunku nutekėti. Priežastys: trombas arba embolas, kurie užkemša veną; randas; navikas; padidėjusi gimda; uždegiminis infiltratas; svetimkūnis; nehigieniški drabužiai, kurie spaudžia veną. Veninė hiperemija atsiranda kojų apatinėse dalyse tų žmonių, kurie turi paveldėtą venų elastinių skaidulų ir lygiųjų raumenų elementų nevisavertiškumą, kai ilgą laiką dirba stovėdami. Kraujas susitelkia kepenyse, nusilpus dešiniajam širdies skilveliui. Mažojo kraujo apytakos rato veninė hiperemija atsiranda, sergant plaučių emfizema ar eksudaciniu pleuritu.

Požymiai: a) hipereminės vietos tūrio padidėjimas; b) melsvai raudonas paraudimas – cianozė; c) temperatūros sumažėjimas; d) pabrinkimas; e) kraujo tekėjimo sulėtėjimas; f) kraujospūdžio padidėjimas hipereminėse venose ir kapiliaruose; g) kraujo švytuokliniai judesiai ir stazė; h) eritrocitų diapedezė.

Jei veninė hiperemija trunka ilgai, tai atrofuojasi venos sienelės funkciniai elementai. Hipereminę sritį perauga jungiamasis audinys. Vietinius pokyčius sukelia hipoksija. Iš pradžių hiperemija atsiranda todėl, kad į audinius priteka mažiau arterinio kraujo. Vėliau audiniai blogiau pasisavina iš kraujo deguonį, nes medžiagų apykaitos produktai trikdo audinių funkciją. Formuojasi organų ir audinių atrofiniai ir distrofiniai pokyčiai, veša jungiamasis audinys. Kraujas lėčiau teka smulkiomis arterijomis, kapiliarais ir venomis. Kai kraujas į venas nustoja tekėti, tai kraujospūdis prieš kliūtį labai padidėja ir gali prilygti arterijos kraujo, tekančio į šį organą, diastoliniam spaudimui. Širdies diastolės metu kraujas nustoja cirkuliuoti kraujagyslėmis. Jis vėl pradeda tekėti sistolės metu, o diastolės metu teka retrogradiškai. Tai – švytuokliniai judesiai. Atsiradus stazei, mažėja audinių aprūpinimas krauju. Užsikimšus vartų ar apatinei tuščiajai venai, daug kraujo susikaupia venų rezervuaruose. Sumažėja arterinis kraujospūdis, sutrinka gyvybiškai svarbių organų (širdies, smegenų) trofika. Atsiranda širdies nepakankamumas, gali sustoti kvėpavimas ir žmogus miršta. Kai kada veninė hiperemija gali būti naudinga, nes skatina jungiamojo audinio hiperplaziją. Uždegimo srityje ši hiperemija pablogina sąlygas mikroorganizmams daugintis.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė

Žymos
acetilcholinas
audiniai
kraujas
kraujospūdis
priteka
toksinai

Komentarai

2015-12-06 | Alvydas
Alvydas Taip, Robertai, aš visur ieškojau šito derinio "trofinės žaizdos", "bėga limfa". Man ant kulno taip yra. Žaizda buvo 4-5 cm. Po 3 mėn. gydymo, o sykį ir antibiotikais (cephalexin) sumažėjo žaizda ir limfai mažiau iš kur bėgti. Tikiuosi užgydysiu. Kartosiu antibiotikus.
2014-10-16 | Robertas
Abiejose kojose atsivėrusios trofinės žaizdos,iš vienos kojos nuolat bėga limfa. Ar yra kokių nors priemonių stabdyti limfos bėgimą?

Rašyti komentarą