Meniu

Heparinas

Tai – mukopolisacharidas, lėtinantis kraujo krešėjimą. Chemine prigimtimi tai yra linijinis polisacharidas glikozaminoglikanas (žr. Glikozaminoglikanai), prie kurio yra prijungtos sulfogrupės. Heparinai yra panašūs į heparansulfatus, tačiau juose yra mažiau N acetilo grupių, daugiau sulfogrupių bei didesnė molekulinė masė. Dažniausiai pasikartojantys disacharidiniai vienetai yra sudaryti iš 2-O-sulfoidurono rūgšties, sujungtos a-1-4-glikozidiniu ryšiu su D-galaktoze arba N-sulfogliukozaminu (IdoA(2S)-GlcNS(6S). Natūralaus heparino molekulinė masė yra 3-30 kD. Tai didžiausią neigiamą krūvį turinti molekulė. Esant fiziologinėms sąlygoms, sulfogrupių esteriai ir amidai yra deprotonuoti, sąveikauja su teigiamą krūvį turinčiais jonais ir sudaro druskas. Heparinas yra saugomas ir sintetinamas kepenų, plaučių ir kitų audinių putliųjų ląstelių sekrecinėse granulėse, iš jų išlaisvinamas į kraujotaką, pažeidus audinius. Manoma, kad pažaidų vietose heparinas trukdo patekti bakterijoms ir svetimoms organizmui medžiagoms. Tai – stiprus antikoaguliantas. Heparinas jungiasi prie fermentų slopiklio antitrombino III (AT), jį aktyvindamas. Aktyvus AT inaktyvina trombiną ir kitas kraujo krešėjimo metu dalyvaujančias proteazes. Heparinas ir jo mažos molekulinės masės dariniai skiriami trombozių ir trombinių embolijų gydymui ir profilaktikai. Heparino aktyvumas išreiškiamas heparino vienetais. Vienas heparino vienetas – heparino kiekis, atitinkantis 0,002 mg gryno heparino, t. y. tokio heparino kiekio, kuris apsaugo 1 ml katės kraujo nuo krešėjimo 24 val., esant 0 °C. Heparinas nepereina placentos, todėl jį galima vartoti ir nėštumo metu.

               Heparinas

Žymos: heparinas

Rašyti komentarą

Captcha