Meniu

Fosfatidilserinai

Gamtiniai fosfatidilserinai yra serinfosfatidai. Į fosfatidilserinų sudėtį dažniausiai įeina sterino ir oleino rūgštys. Fosfatiduose etanolamino, cholino ar serino aminogrupės prijungia protoną iš fosforo rūgšties ir sudaro vidines druskas. Į fosfatidilserinus panašūs yra fosfatidiltreoninai, čia vietoj serino yra treoninas. Į jų sudėtį dažniausiai įeina palmitino ir oleino rūgštys. Fosfatidiltreoninų daug nervinio audinio ląstelėse. Fosfatidilinozitoliuose yra vienas iš šešiahidroksilio alkoholio inozitolio izomerų – mioinozitolis. Fosfatidilinozitoliai yra skirstomi į tris grupes. Pirmajai priklauso tie, kurių struktūroje esančių glicerolio, inozitolio, fosforo rūgšties ir riebalų rūgščių santykis 1:1:1:2. Tokio tipo fosfatidilinozitolių daugiausiai yra kepenų ir širdies raumenų ląstelėse. Antroji fosfatidilinozitolių forma yra difosfoinozitoliai, kurių daugiausiai aptinkama smegenų ląstelėse. Tai – rūgštieji fosfolipidai. Fosfatidilinozitolio-4,5-difosfatas yra svarbus ląstelių membramų komponentas. Kai kurie jų, veikiant hormonams, skyla į diacilglicerolį ir inozitoltrifosfatą. Tai – vidiniai ląsteliniai hormonų signalo perdavimo tarpininkai. Prie trečiosios grupės priskiriami sudėtingos struktūros fosfatidilinozitoliai. Jie, be įprastinių struktūros komponentų, turi manozės, palmitino ir tuberkulino rūgščių. Plazmogenų struktūra panaši į kefalinų. Tačiau skirtingai nei kituose glicerolfosfolipiduose, prie pirmojo anglies atomo susidaro ne esterinė, o eterinė jungtis. Prie šio anglies atomo eterine jungtimi jungiasi nesotusis alkoholis, turintis α, β dvigubąjį ryšį. Į plazmogenų sudėtį gali įeiti sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių. Kai kuriais atvejais etanolaminą galima pakeisti cholinu, serinu ar inozitoliu. Plazmogenų randama visų organų ląstelėse. Daugiausiai jų yra smegenų ir raumenų audiniuose, čia jie sudaro iki 10 proc. visų fosfolipidų. Lizofosfolipidai – tai glicerolfosfolipidai, turintys tik vieną riebalų rūgšties liekaną. Pavyzdžiui, lizolecitinas, kuris yra svarbus fosfolipidų metabolizmui. Kardiolipinas – difosfatidilglicerolis, kuris susidaro kondensuojantis dviem fosfatido rūgšties molekulėms su gliceroliu. Tai – sudėtingas glicerolfosfolipidas, sudarytas iš trijų glicerolio molekulių, sujungtų dviem fosforo rūgšties molekulėmis, dar vadinamas dvigubu fosfogliceroliu. Kardiolipinas įeina į daugelio membranų, ypač mitochondrijų ir bakterijų, sudėtį. Fosfatidilinozitol-3,4,5-trifosfatas (PIP3) dalyvauja perduodant ląstelėse signalus. Junginys susidaro skylant ląstelių membranose esančiam fosfatidilinozitolio bifosfatui (PIP2). Reakciją katalizuoja fosfolipazė C (EC 3.1.4.11). Atlikęs signalo perdavimo funkciją, IP3 inaktyvinamas, IP3 fosfotazei atskeliant vieną fosforo rūgšties liekaną. Prireikus susidaręs junginys gali būti vėl fosforilinamas.

Rašyti komentarą

Captcha