Folio rūgštis (vit. B9)

Terminas

Sudaryta iš pterino, p-aminobenzenkarboksirūgšties (p-aminobenzoinės rūgšties) ir vienos ar daugiau glutamo rūgšties liekanų. Gamtoje randami folatai skiriasi glutamo liekanų skaičiumi (nuo 3 iki 8 ir daugiau). Šios liekanos jungiasi su kita ne paprasta, o modifikuota peptidine jungtimi, kurią sudaro vienos glutamo rūgšties α aminogrupė, o kitos – γ karboksigrupė. Folio rūgštis – gelsvos spalvos kristaliniai milteliai, blogai tirpstantys vandenyje ir etanolyje. Šviesos veikiama folio rūgštis skyla į sudedamąsias dalis, oksidinama virsta pteriol-6-karboksirūgštimi. Kraujyje 87 proc. folio rūgšties yra eritrocituose, o likusi dalis – plazmoje. Į ląsteles patenka tik folio rūgšties monoglutamatai aktyvios pernašos būdu. Jie jungiasi su papildomomis glutamato liekanomis, susidaro poliglutamatai, kurie negali pasišalinti iš ląstelės. Tai yra svarbu šio vitamino biologinei funkcijai, nes daugelis fermentų, kurių kofermentai yra tetrahidrofolatai, stipriau jungiasi prie poliglutaminių formų negu prie monoglutamatų. Biologiškai aktyvi folio rūgšties forma – tetrahidrofolio rūgštis (THFR). Ji susidaro dviem etapais, katalizuojant NADPH specifiniam fermentui – dihidrofolatreduktazei (EC 1.5.1.3). Po pirmosios redukcijos iš folio rūgšties susidaro 7,8-dihidrofolio rūgštis (DHFR), o po antrosios – 5,6,7,8-THFR. Tetrahidrofolio rūgštis perneša įvairaus oksidacijos laipsnio vieną anglies atomą turinčius fragmentus. Dažniausiai vienanglės grupės susidaro iš serino ir glicino. Šios grupės kovalentiniu ryšiu prisijungia prie THFR penkto (N5) arba dešimto azoto (N10) atomų arba prie jų abiejų ir susidaro įvairūs THFR dariniai: N5-formil- THFR, N10-formil- THFR, N5-N10-metenil- THFR, N5,N10-metilen- THFR, N5-metil- THFR. Šios kofermentinės formos gali virsti viena kita. THFR kofermentai dalyvauja šiuose procesuose: aminorūgščių sintezėje (metionino iš homocisteino, glicino iš serino), purino ir pirimidino (dTMP) nukleotidų sintezėje. THFR kofermentai dalyvauja purino žiedo antro ir aštunto atomo sintezėje, taip pat dTMP sintezėje. Todėl folio rūgštis ypatingai svarbi nukleorūgščių biosintezei ir ląstelių dalijimuisi. Jos kofermentinių formų apykaita susijusi su vitaminu B12. Folio rūgšties avitaminoze žmonės serga retai, nes šio vitamino daug maisto produktuose. Be to, jį sintetina žarnyno bakterijos. Kai trūksta folio rūgšties, prasideda megaloblastinė anemija (mažakraujystė, panaši į vitamino B12 avitaminozę). Dėl sutrikusios purino nukleotidų ir dTMP biosintezės slopinamas DNR dvigubėjimas (replikacija) kraują gaminančiose (eritropoetinėse) kamieninėse ląstelėse, todėl sutrinka jų dalijimasis. Šios anemijos atveju kraujyje sumažėja eritrocitų ir hemoglobino koncentracija, atsiranda jaunų stambių ląstelių – megaloblastų (ląstelė pasiekia interferazės S fazę). Kraujyje taip pat sumažėja leukocitų kiekis (leukopenija). Folio rūgšties trūkumą gali sukelti keletas priežasčių: nepakankamas kiekis maiste, susilpnėjusi rezorbcija plonosiose žarnose, sutrikęs metabolizmas ar padidėjęs poreikis. Nėštumo ir laktacijos metu organizmui folio rūgšties reikia dvigubai daugiau. Megaloblastinės anemijos priežastis gali būti vitamino B12 trūkumas, nes jis dalyvauja folio rūgšties metabolizme. Folio rūgšties avitaminoze dažniausiai serga alkoholikai ir pagyvenę žmonės dėl netinkamos mitybos arba sutrikus rezorbcijai plonosiose žarnose. Folio rūgšties trūkumas pastebimas daugelio ligų, susijusių su bloga rezorbcija, atveju. Šio vitamino rezorbciją slopina vaistai nuo traukulių ir geriamieji kontraceptikai. Megaloblastinės anemijos priežastis gali būti ir vaistai, kurie slopina folio rūgšties kofermentų apykaitą. Fermentų dihidrofolatreduktazę konkurentiškai slopina folio rūgšties sintetiniai analogai (metotreksatas, vartojamas ūminei leukemijai gydyti). Jie prisijungia prie fermento mažiausiai tūkstantį kartų stipriau negu substratai ir blokuoja THFR susidarymą, todėl sulėtėja DNR sintezė, slopinamas vėžinių ląstelių vešėjimas. Sulfanilamidai ir jų dariniai yra struktūriniai p-aminobenzenkarboksirūgšties analogai. Jie konkurentiškai slopina folio rūgšties sintezę mikroorganizmuose ir sumažina juose nukleotidų, kurių reikia DNR dvigubėjimui (replikacijai), sintezę, todėl sustabdomas bakterijų dauginimasis. Sulfanilamidai neveikia DNR ir RNR sintezės žmogaus organizme, nes žinduolių ląstelės nesintetina folio rūgšties. Folio rūgštis labai paplitusi gamtoje: daug yra žaliose lapinėse daržovėse, špinatuose, mielėse, kepenyse, inkstuose. Rekomenduojama paros dozė – 1–2 mg.

Ligos.lt

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė

Žymos
avitaminozė
ląstelės
rezorbcija
sulfanilamidai
vaistai