Meniu

Eritrocitai, erythrocyti, arba raudonieji kraujo kūneliai

Tai yra labai diferencijuotos ląstelės, specializuotos deguoniui pernešti. Vyro 1 μl kraujo yra nuo 5 iki 5,5 milijono (5∙1012–5,5∙1012 /l) eritrocitų. Moters kraujyje jų šiek tiek mažiau. Izoliuotas eritrocitas šviežiame kraujyje yra gelsvai žalias ir tik dėl didelio jų kiekio kraujas įgauna raudoną spalvą. Skenuojančiu elektroniniu mikroskopu galima išskirti 9 eritrocitų rūšis. Sveikame organizme apie 97 proc. eritrocitų yra dvigubai įgaubto disko formos. Tokia eritrocito forma labai padidina jo paviršiaus plotą (iki 125 μm2). Visų žmogaus eritrocitų plotas sudaro apie 3500–3700 m2. Tai garantuoja dujų apykaitą tarp kraujo ir audinių. Eritrocitai, kurių skersmuo mažesnis negu 6 μm, vadinami mikrocitais, jei jie yra 9–12 μm – makrocitais. Eritrocitų dydžio nuokrypis nuo normos (6–9 μm) vadinamas anizocitoze, o jų formos pakitimas – poikilocitoze. Apie 60 proc. eritrocito masės sudaro vanduo, 33 proc. – baltymas hemoglobinas. Be to, į eritrocito sudėtį įeina tam tikrų fermentų ir lipidų. Hemoglobinas, susijungdamas su deguonimi, virsta oksihemoglobinu, o atidavęs jį organizmo audinių ląstelėms, vadinamas deoksihemoglobinu. Deguonies prisijungimas tiesiogiai priklauso nuo hemoglobino kiekio eritrocituose. Klinikinės praktikos metu svarbu žinoti hemoglobino kiekį kraujyje (100 ml vyrų kraujo yra apie 15 g, o moterų – apie 13,5 g hemoglobino). Eritrocitai yra vienintelės organizmo ląstelės, turinčios membraną ir citoplazmą. Eritrocitų plazminėje membranoje yra glicerofosfolipidų, sfingofosfolipidų, glikolipidų ir cholesterolio. Sergant tam tikromis ligomis, cholesterolio koncentracija plazminėje membranoje gali padidinti ir sumažinti jos plastiškumą. Tai sumažina eritrocitų judėjimą kraujo kapiliaruose ir gali sumažinti hemocitozę.

Elektroforezės metodu tiriant, eritrocitų membranoje galima rasti apie 15 pagrindinių membranos baltymų, kurių molekulinė masė yra nuo 15 iki 250 kDa. Palyginti su leukocitais ir kraujo plazma, eritrocitai yra didesnio santykinio tankio. Centrifuguojami jie nusėda ant dugno, o leukocitai lieka tarp eritrocitų ir plazmos. Tuo remiantis nustatoma hematokrito vertė. Hematokrito vertė – eritrocitų kiekis (mėgintuvėlyje po centrifugavimo), išreikštas tiriamo kraujo kiekio procentais. Vyrų kraujyje jis yra 47, o moterų – 41 proc.

Eritrocitai nusėda mėgintuvėlyje ir necentrifuguojami. Tuo pagrįstas vadinamasis ENG rodiklis, kuris sveikų žmonių yra nuo 4 iki 14 mm/h.

Žmogaus kraujyje eritrocitai gyvena iki 120 dienų. Pasenusius eritrocitus iš kraujo pašalina kaulų čiulpų, blužnies ir kepenų makrofagai. Paprastai kasdien suyra iki 200 milijardų eritrocitų.

Eritrocitai naudoja vienintelį energijos substratą – gliukozę, kuri katabolizuojama, vykstant glikolizei (80–90 proc.) ir pentozių fosfatų kelyje.

Organizme esama įvairių Hb oksidantų, bet svarbiausias yra oro deguonis. Patekęs į eritrocitą ir įsitraukęs į grįžtamąją Hb oksigenaciją, molekulinis deguonis sugeba dalį Hb oksiduoti į methemoglobiną. Hb oksiduoti gali ir kiti metabolitai – glicerolis, gliukozė, glicinas, askorbo rūgštis, triptofanas, acetaldehidas ir t. t. Nors tokios reakcijos vyksta iš lėto, bet organizmas turi gebėti redukuoti MetHb, nes kitaip visas Hb pavirstų methemoglobinu. Normaliai eritrocituose kasdien susidaro 2–5 proc. MetHb. Patologinių procesų metu jo gali susidaryti dar daugiau. MetHb redukcija aktyviausia nepažeistuose ir subrendusiuose eritrocituose, kuriuose yra visų tam reikalingų komponentų.
Eritrocite galima išskirti 3-fosfogliceraldehido dehidrogenazės ir laktatdehidrogenazės methemoglobino redukcijos sistemas:

Eritrocituose yra aktyvus pentozinis gliukozės skilimo kelias, kurio metu susidaro NADPH2. Jie ir panaudojami MetHb, bet labiau glutationo redukcijai.

Svarbią reikšmę eritrocito apykaitai turi tripeptidas glutationas, sudarytas iš glutamo rūgšties, cisteino ir glicino. Net 96 proc. yra redukuoto glutationo. Eritrocitai turi sistemas, kurios saugo redukuotą glutationą nuo oksidacijos. Oksiduoto glutationo redukcijai suvartojama apie 10 proc. gliukozės. Gliutationas padeda saugoti eritrocite esančius baltymus, turinčius -SH grupes. Jo įtaka MetHb redukcijai mažesnė.

Normaliai apie 60–70 proc. methemoglobino redukuojama, katalizuojant methemoglobinreduktazei. Apie 12–16 proc. eritrocitų redukcinio pajėgumo sudaro nefermentinė MetHb redukcija, čia dalyvauja askorbo rūgštis ir redukuotas glutationas. Oro deguonis, veikdamas Hb, gali sužadinti superoksido anijono O2·- susidarymą:

Apie 3 proc. Hb kasdien paverčiami MetHb, todėl susidaro apie 107 nuodingų superoksido anijonų, kurie paveikia baltymų SH-grupes ir skatina lipidų superoksidaciją.

Katalizuojant superoksido dismutazei, susidaro nuodingas H2O2, kurį tuoj pat neutralizuoja glutationo peroksidazė.

Rašyti komentarą

Captcha