Meniu

Elektrolitai

Tai – medžiagų tirpalai, kai jos ištirpintos arba išlydytos skyla (disocijuoja) į jonus. Elektrolitų tirpalų osmosinis slėgis yra didesnis už tos pačios molinės koncentracijos neelektrolitinius tirpalus. Elektrolitinis skilimas (disociacija) yra procesas, kurio metu elektrolitai, veikiami polinių tirpalo molekulių, skyla (disocijuoja) į jonus. Dažnai šis reiškinys vadinamas jonizacija. Elektrolitai yra skirstomi į stipriuosius ir silpnuosius. Stiprieji elektrolitai visiškai skyla (disocijuoja), o silpnieji elektrolitai net praskiestuose tirpaluose mažai skyla (disocijuoja) į jonus. Teigiamą arba neigiamą krūvį turinčių jonų (anijonų ir katijonų) yra visuose organizmo tirpaluose ir skystuose komponentuose.

Elektrolitų pasiskirstymas skystose organizmo terpėse skiriasi ir kokybine, ir kiekybine sudėtimi. Na+ – pagrindinis neląstelinis katijonas, o K+ – pagrindinis ląstelinis katijonas. Viduje ląstelės vyrauja baltymų ir fosfatų anijonai, o neląsteliniame skystyje – chloridai (Cl) ir rūgštieji karbonatai (HCO3). Joninės sudėties įvairovė ląstelėse ir jas supančiuose skysčiuose gyvybiškai svarbi organizmui. Ją palaiko joniniai siurbliai, esantys ląstelės membranose.

Nežiūrint šios jonų sudėties įvairovės, osmosinis aktyvumas ląstelės viduje ir neląsteliniame skystyje beveik vienodas. Iš plazmos katijonų natris yra pagrindinis ir jam tenka iki 93 proc. viso jų kiekio, o anijonams priklauso chloras ir rūgštieji karbonatai. Anijonų ir katijonų suma beveik vienoda, t. y. sistema elektroneutrali.

Padidėjus aldosterono gamybai, prasideda hipokalemija. Kalio daugiau išsiskiria su šlapimu, o natris sulaikomas audiniuose.

Dėl hipokalemijos sutrinka širdies darbas.

Rašyti komentarą

Captcha