Meniu

Biochemija, biologinė chemija

Tai – mokslas, nagrinėjantis gyvųjų organizmų cheminių medžiagų sudėtį ir struktūrą, medžiagų apykaitos valdymo (reguliavimo) kelius ir būdus, taip pat ląstelėse ir organizmuose vykstančių procesų aprūpinimą energija. Pavadinimą pasiūlė 1903 m. Neibergas. Biochemijos dalis, kuri domisi organizmo chemine sudėtimi ir medžiagų savybėmis, vadinama statine biochemija, o ta dalis, kuri gvildena organizmo cheminius procesus, sudarančius gyvybės egzistavimo pagrindą, – dinamine biochemija. Ji artimesnė fiziologijai ir medicinai negu statinė biochemija. Funkcinė biochemija tiria organizmo funkcines veiklos cheminį pagrindą. Be to, biochemija tiria ryšį tarp gyvosios ir negyvosios gamtos, ieško atsakymo į klausimą, kas sudaro gyvybės esmę. Taigi biochemija yra gyvybės chemija (graikiškai bios – gyvybė). Atsižvelgiant į objektą, ji dar skirstoma į mikrobų, augalų, gyvulių ir žmogaus biochemiją.

Kaip savarankiška mokslo šaka biochemija susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Iki to laiko gyvybės chemijos klausimus nagrinėjo organinė chemija ir fiziologija. Organinė chemija, tyrinėdama anglies junginius, analizavo ir sintetino ir tuos junginius, kurie įeina į gyvųjų organizmų sudėtį. Taip pat buvo nustatyta, kad gyvuosiuose organizmuose yra baltymų, riebalų ir angliavandenių, kurių tyrimas davė pradžią biochemijai. Tuo tarpu fiziologija, domėdamasi gyvybinėmis funkcijomis, kartu tyrė ir medžiagų apykaitos cheminį pagrindą. Taigi, biochemija yra dėsningas organinės chemijos ir fiziologijos raidos rezultatas.

Šiuolaikinė biochemija – savarankiška mokslo šaka, turinti specifinius tyrimo metodus. Žymūs enzimologijos, genetikos, molekulinės biologijos, bioenergetikos laimėjimai biochemiją pavertė fundamentaliu mokslu, galinčiu spręsti svarbias biologijos ir medicinos problemas ir uždavinius.

Rašyti komentarą

Captcha