Meniu

Atrofija

Atrofija vadinamas buvusių normalių organizmo struktūrų (organoidų, ląstelių, organų) sumažėjimas, prisitaikant prie fiziologinių ir neįprastų (patologinių) sąlygų. Atrofija gali apimti ir visą organizmą. Ji gali būti fiziologinė ir patologinė, bendroji ir vietinė. Fiziologinė atrofija, arba involiucija – fiziologiškai nustoja veikti arba susilpnėja funkcija (organų ir struktūrų redukcija), taip pat nuo hormonų priklausomų audinių atrofija (pvz., gimdos sienos, krūtų po gimdymo ir kt.). Ji vyksta apoptozės būdu. Patologinė atrofija gali būti bendroji ir vietinė. Bendrosios atrofijos priežastis gali būti nepakankama arba nevisavertė mityba, sutrikęs maisto medžiagų pasisavinimas dėl sunkių ligų (piktybiniai navikai, virškinamojo kanalo ligos, lėtinės infekcijos, pvz., tuberkuliozė). Būklė, kai organizmo atrofija pasiekia aukščiausią fazę (netenka 40–50 proc. masės), vadinama išsekimu. Kacheksija vadinamas ligonių, sergančių piktybiniais navikais, išsekimas. Pirmiausiai nyksta riebalinis audinys, vėliau atrofuoja griaučių raumenys, kaulai, vidaus organai (kepenys, blužnis, širdis, skydliaukė). Visi šie procesai yra prisitaikomieji, nes siekiama kuo ilgiau palaikyti gyvybiškai svarbius organus – centrinę nervų sistemą, inkstus, cirkuliuojantį kraują. Vietinė (dalinė) atrofija gali prasidėti dėl palengva mažėjančio organizmo aprūpinimo krauju, sutrikusios inervacijos, pakitus hormoninei reguliacijai ir kt.

Žymos: atrofija

Rašyti komentarą

Captcha