Meniu

Aldosteronizmas

Liga, kurią skatina aldosterono hiperfunkcija. Ją 1955 m. apibūdino J. Cann (Kono sindromas arba pirminis aldosteronizmas). Dažniausia pirminio aldosteronizmo priežastis yra antinksčių žievės navikai, iš jų daugiau kaip 95 proc. yra gerybiniai. Kitais atvejais tai yra difuzinė ląstelių, gaminančių aldosteroną, hipertrofija.

Pirminio aldosteronizmo metu organizme sulaikomas natris (sustiprėja jo reabsorbcija inkstų kanalėliuose) ir netenkama kalio. Svarbiausias pirminio aldosteronizmo požymis yra arterinė hipertenzija ir hipokalemija. Padidėjusi Na+ koncentracija plazmoje yra stimulas vazopresino sekrecijai ir vandens sulaikymui. Be to, padidėja kalio, magnio jonų ir protonų išskyrimas. Padidėjusi Na+ koncentracija sukelia hipertoniją, hiperkalemiją ir pabrinkimus, o hipokalemija – raumenų silpnumą, magnio trūkumą ir silpną alkalozę.

Antrinis hiperaldosteronizmas yra dažnesnis už pirminį ir gali būti susijęs su patologiniais procesais (pvz., su širdies nepakankamumu, lėtinėmis inkstų ligomis, taip pat renino sekrecijos sutrikimu). Antriniu aldosteronizmu sergantiems ligoniams padidėja renino ir angiotenzino II lygis, tai skatina antinksčių žievę išskirti daugiau aldosterono. Klinika mažiau ryški negu pirminio aldosteronizmo atvejais. Vienu metu plazmoje nustatant aldosterono koncentraciją ir renino aktyvumą, galima atskirti pirminį (renino aktyvumas plazmoje sumažėjęs) ir antrinį (renino aktyvumas plazmoje padidėjęs) hiperaldosteronizmą.

Rašyti komentarą

Captcha