Meniu

Ūminio kosulio gydymas ambroksolio hidrochloridu

2015-02-10

Ūminio kosulio gydymas ambroksolio hidrochloridu

 

kosulys/56468">Kosulys – tai apsauginis refleksas, dėl kurio pašalinamos susikaupusios gleivės ar svetimkūniai, patekę į kvėpavimo takus. Beje, tai vienas dažniausių simptomų, dėl kurio nerimauja tėvai ir skuba pas pediatrą, šeimos gydytoją. kosulys/56468">Kosulys sutrikdo kasdienę veiklą, mokymąsi, vaiko ir šeimos narių nakties miegą. Svarbu tinkamai įvertinti kosulio tipą, nustatyti jo priežastis ir skirti adekvatų gydymą.

 

kosulys/56468">Kosulys ir gleivių hipersekrecija

Ūminį kosulį dažniausiai sukelia viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų infekcijos [1]. Vaikams po persirgtos kvėpavimo takų infekcijos įsijautrina kosulio receptoriai, todėl net ir nurimus infekcijai kosulys/56468">kosulys dar ilgai išlieka [1]. Dvejus metus trukusiame perspektyviajame kohortiniame tyrime nustatyta, kad dažniausias kvėpavimo takų patogenas, sukeliantis užsitęsusį kosulį, yra rinovirusas (32 proc.), kokliušas (17 proc.) ir respiracinis sincitijaus virusas (11 proc.) [2]. Perspektyvieji tyrimai rodo, kad mažų vaikų ūminis kosulys/56468">kosulys 50 proc. atvejų trunka iki 10 dienų, 90 proc. – iki 25 dienų ir 10 proc. – 3–4 savaites. [1]. kosulys/56468">Kosulys pats yra kvėpavimo takus išvalanti ir gydomoji priemonė, todėl gydyti kosulio, juolab slopinti, dažniausiai nereikia. Įvairūs nereceptiniai vaistai nuo kosulio – dekongestantai, anti histamininiai ar net kosulį slopinantys vaistai – kosulio negydo ir gali sukelti nepageidaujamų reakcijų [1]. Ūminio kosulio, susijusio su kvėpavimo takų infekcija, gydymas dažniausiai yra simptominis: pakankamas skysčių vartojimas, nosies higiena, kartais – izotoninio ar 2–3 proc. natrio chlorido tirpalo inhaliacijos. Tačiau inhaliacijos su papildomomis medžiagomis (eukaliptų, kitų vaistažolių ekstraktais) gali dirginti uždegimo ir taip sudirgintus kvėpavimo takus bei paūminti kosulį, ypač alergiškiems asmenims. Kosulio receptorių, kuriuos dirgina susikaupusios gleivės, yra daug viršutinių kvėpavimo takų zonoje, todėl neretai kosima ne tik sergant apatinių kvėpavimo takų ligomis, bet ir ausų uždegimu, adenoiditu, prienosinių ančių uždegimu ar panašiai [3]. Kosint dar labiau dirginami kosulio receptoriai, didėja gleivių hipersekrecija, jos tampa klampios, tąsios. Kvėpavimo takuose susikaupusios gleivės yra puiki terpė daugintis mikroorganizmams, susidaro sąlygos infekcijai plisti, o tai sunkina gydymą. Vaikams ypač sunku atkosėti susikaupusį sekretą iš kvėpavimo takų, be to, sirgdami jie prasčiau geria, yra mažiau judrūs. Todėl kartais, gydant kosulį, reikalingas papildomas kosulį veikiantis vaistas, kuris gerai skystina gleives ir skatina atsikosėjimą.

 

Ambroksolio preparatai

Dažniausiai klinikinėje praktikoje vartojamas ir plačiausiai ištyrinėtas klinikiniais tyrimais vaistas – ambroksolio hidrochloridas. Įrodytas jo efektyvumas gydant ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų kvėpavimo takų ligas [4]. Ambroksolis – bromheksino metabolitas, pusiau sintetinis produktas, gautas iš vazicino, atkosėjimą gerinančios augalinės medžiagos, kuri kaip gydomoji priemonė naudota dar senovės Rytuose Europoje 1965 m. bromheksinas buvo pristatytas kaip vaistas, skirtas gydyti kvėpavimo organų ligoms. Vėliau atrastas ambroksolis pranoko pirmtaką efektyvumu, farmakokinetinėmis savybėmis [5]. Viena vaisto savybių yra surfaktanto gamybos skatinimas. Manoma, kad dėl to ambroksolis įgauna specifinių sekretomotorinių ir sekretolitinių savybių, kurios gerina mukociliarinį klirensą, lengvina atsikosėjimą produktyvaus kosulio metu. Be to, yra duomenų, kad ši medžiaga geba slopinti tam tikrus viruso dauginimuisi būtinus veiksnius, aktyvina fagocitozę ir gerina antibiotikų penetraciją į plaučių audinį [6].

 

Surfaktanto gamybos skatinimas – sekretomotorinis veikimas

Surfaktantas – svarbus pirminis gynybinis „mechaninis“ plaučių barjeras nuo bakterinių ir virusinių infekcijų. Norint užtikrinti efektyvią barjerinę funkciją, būtinas pakankamas kvėpavimo takų paviršiaus drėgnumas, kuris lemia efektyvų cilijų (virpamųjų plaukelių) judrumą ir tinkamą mukociliarinį klirensą. Jei gleivių sluoksnis yra per storas ar jos yra klampios, bakterijos įstringa ir pradeda gaminti virulentiškus faktorius – prasideda infekcijos sukeltas uždegimas. Surfaktantas mažina sekreto adheziją prie kvėpavimo takų epitelio ir lengvina gleivių pasišalinimą [5]. In vitro tyrimai rodo, kad ambroksolis aktyvina surfaktanto sistemą, tiesiogiai veikdamas II tipo pneumocitus alveolėse ir Clara ląsteles smulkiuosiuose kvėpavimo takuose. Ikiklinikiniais tyrimais nustatyta, kad ambroksolis didina serozinio bronchų sekreto kiekį, taip skystindamas gleives ir sąlygodamas geresnį jų šalinimą iš kvėpavimo takų [5]. Tiriant kvėpavimo takų ir inkstų ląsteles buvo įrodytas slopinantis adheziją ambroksolio hidrochlorido poveikis. Tyrimuose reikšmingai sumažėjo įvairių bakterijų, įskaitant P. aeruginosa, E. coli ir S. aureus, prisitvirtinimas prie ląstelių [7]. Taigi, skatinant surfaktanto gamybą ambroksolio hidrochloridu, užtikrinamas efektyvesnis virpamųjų plaukelių (cilijų) aktyvumas, gerėja mukociliarinis klirensas ir sumažėja patogenų adhezija kvėpavimo takuose [5].

 

Antibiotikų patekimą į plaučius skatinantis poveikis

Skatinant surfaktanto išsiskyrimą, jame esančios aktyviosios medžiagos (SP-A) skatina makrofagų aktyvaciją ir fagocitozės procesą. Išgėrus ambroksolio hidrochlorido, jis greitai ir visiškai rezorbuojasi. Be to, medžiagos koncentracija susidaro 15–20 kartų didesnė žmogaus plaučiuose nei kraujotakoje [5]. Ambroksolio hidrochloridą galima vartoti kartu su antibiotikais, kai su kitais mukolitikais (pvz., acetilcisteinu) tai daryti reikia apdairiai. Tyrimų in vitro duomenimis, acetilcisteinas mažina antiobiotikų (tetraciklinų, aminoglikozidų, penicilinų) veiksmingumą. Todėl saugumo sumetimais antibiotikų gerti su acetilcisteinu nereikėtų, tarp šių grupių vaistų vartojiatkosėjimą mo turėtų būti mažiausiai dviejų valandų pertrauka. Tai netaikoma cefiksimui ir lorakarbefui [8, 9]. Tuo tarpu tyrimais nustatyta, kad ambroksolio hidrochloridas, vartojamas kartu su amoksicilinu, cefuroksimu, doksiciklinu ir eritromicinu, stiprina minėtų antibiotikų poveikį ir gerina jų prasiskverbimą į bronchų sekretą [10].

 

Vaisto toleravimas

Ambroksolis klinikinėje praktikoje vartojamas nuo 1973 m. Šio vaisto saugumas pagrįstas daugiau kaip 100 klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 15 tūkst. jį vartojusių pacientų. Svarbu, kad ambroksolio hidrochloridą galima vartoti ir sergant astma. Preparatas slopina fosfodiesterazės IV aktyvumą (šis izofermentas dalyvauja astmos patogenezėje) ir histamino išsiskyrimą iš mastocitų, dėl to mažėja bronchų jaudrumas ir spazmas [11]. Tuo tarpu vartoti kitus mukolitikus (pvz., acetilcisteiną) yra kontraindikuotina esant sunkiam astmos paūmėjimui, nes pastebėtas bronchų obstrukciją provokuojantis poveikis [9]. Duomenys apie ambroksolio saugumą išsamiai ištirti ir pastaraisiais metais peržiūrėti. Įrodyta, kad ambroksolis pasižymi palankiomis saugumo charakteristikomis, gerai toleruojamas ir suaugusiųjų, ir vaikų.

 

Apibendrinimas:

„.Gydant vaikų kosulį ir siekiant išvengti nepageidaujamų reiškinių rekomenduojama laikytis saiko principo: kaip galima trumpiau ir viena vaistine medžiaga, o ne sudėtiniais preparatais.

„.Vaikų kvėpavimo takų gleivinė gamina daugiau gleivių nei suaugusiųjų, kosulys/56468">kosulys greičiau tampa produktyvus, todėl labai svarbu neskatinti papildomos gleivių gamybos, jei kosulys/56468">kosulys ir taip drėgnas. Priešingu atveju vaiko kosulys/56468">kosulys gali užsitęsti dėl skiriamo gydymo.

„.Dėl patogių vaisto vartojimo formų (tabletės, sirupas, greitai tirpstančios tabletės) ir geros bei greitos absorbcijos, vartojant geriamąjį vaistą, ambroksolis galėtų būti svarbus ir naudingas vaistas gydant kvėpavimo takų ligas, pasireiškiančias produktyviu kosuliu.

„.Galėtų būti naudingas visuomenės mokymas apie natūralią virusinės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos eigą ir kad informacija internete nėra patikima bei ja nederėtų vadovautis, gydant vaikų kosulį.

 

Parengė gyd. Valdonė Misevičienė ir

Dovilė Lukoševičiūtė-Zikė

Straipsnis perspausdintas iš leidinio

„Vaistininko praktika“

Literatūros šaltiniai yra redakcijoje

LT/Fla/2015/02

Rašyti komentarą

Captcha