Meniu

Pseudodemencija ir ne tik: kodėl verta apie tai žinoti?

2016-07-30

Pseudodemencija ir ne tik: kodėl verta apie tai žinoti?

Įvadas

Nė vienam iš mūsų nekyla abejonių, kad žmo­nija senėja. Tam įtakos turi šiuolaikinė medicinos mokslo pažanga, įgalinanti pailginti gyvenimą, emigracija, gimstamumo mažėjimas ir kiti demo­grafiniai veiksniai. Net nebūtina ieškoti statistinių skaičiavimų, iškalbingų grafikų, bylojančių apie tai, ką regime kasdienybėje – dažniausiai gydyto­jo kabineto duris praveria garbaus amžiaus pacien­tai, dažnai lydimi vaikų ar anūkų. Pastarieji jautriai ima pasakoti, kad brangus žmogus vis blogiau at­simena, kas vyko šiandien ar vakar, tačiau noriai, detaliai pasakoja apie vaikystės, jaunystės dienas. Atrodytų, gera kartu prisiminti, pasijuokti, tačiau neramu kasdienybėje, nes kartais senolis pasime­ta aplinkoje, išeina ir pasiklysta. O ką jau kalbė­ti apie toli pažengusią ligos stadiją, kai nebelieka savarankiškumo, aukštesnių interesų ir reikia slau­gyti, nuolat būti šalia.

Taigi demencija yra liga, kai prarandamos ko­gnityvinės funkcijos. Diagnostika paremta ne tik kli­nikiniu įvertinimu, bet ir diagnostinėmis skalėmis. Kartais pasitaiko atvejų, kai dėl vyraujančių nuotai­kos sutrikimų sunku objektyviai įvertinti pažintinių funkcijų sutrikimus. Tiek sunkios depresijos epizo­dui, tiek demencijai būdinga sutrikusi atmintis, lė­tesnis darbo tempas, apatija. Taigi čia erdvę randa pseudodemencijos terminas, kuris bus aptartas nor­malaus senėjimo, lengvo kognityvinio sutrikimo (LKS) ir demencijos kontekste.

Pseudodemencija

Pseudodemencijos terminas literatūroje pasirodė 1961 metais, aprašant kognityvinių sutrikimų atve­jus, simptomiškai labai panašius į demenciją. Dia­gnozei būtini du kriterijai: demencijos komponen­tas, t. y. įvairių kognityvinių funkcijų sutrikimai, ir pseudokomponentas, t. y., nėra neurodegeneracinių demencijos požymių.

Pseudodemencija yra aprašomasis terminas. Tai ypač svarbu vyresnio amžiaus žmonių depresijos atveju, kai būtina teisingai identifikuoti demenci­jos arba depresijos sindromus. Praktikoje tai pada­ryti ypač svarbu, nes:

● vyresnio amžiaus žmonių kognityviniai poky­čiai maskuoja ribą tarp normalaus senėjimo ir ankstyvųjų pseudodemencijos požymių;
● depresiją dažnai lydi kognityvinis pablogėjimas, kuris gali būti pakankamai sunkus;
● kai kurių neurologinių ligų simptomai persiden­gia depresija;
● demencija gali pasireikšti su depresija.

Iš kognityvinių funkcijų labiausiai nukenčia at­mintis. Tai susiję su lėtesne reakcija, menkesniu gebėjimu talpinti naują informaciją, informacija nėra taip „giliai“ užkoduojama, kaip sveiko indivi­do atveju. Be to, sumažėja darbingumas, suprastėja kalbos atpažinimas, atliekant testus blogiau atlieka­mos skaitymo, rašymo užduotys (1).

Pseudodemencija yra grįžtama būsena, kuri praeina, kai tik pagydoma pirminė ligos priežas­tis, dažniausiai didžiosios depresijos epizodas, bi­polinis sutrikimas, šizofrenija ar Ganserio sindro­mas. Pagrindiniai pseudodemencijos ir demencijos skirtumai: aiški ligos pradžia, greitas pablogėjimas, santykinai geras dėmesys ir koncentracija, minima­lios paciento pastangos susitvarkant su simptomais.

Literatūroje esama diskusijų, ar tikrai simpto­mai yra pilnai grįžtami, ar pseudodemencija nėra ri­zikos veiksnys demencijai išsivystyti sulaukus vy­resnio amžiaus. Esama įrodymų, kad depresija yra prodrominė Alzheimerio ligos ir kraujagyslinės de­mencijos stadija (2).

Normalus senėjimas

Normalus senėjimas yra susijęs su struktūri­niais ir neurofiziologiniais smegenų pokyčiais ir kognityvinių funkcijų blogėjimu. Dėl amži­nių pokyčių irsta smegenų žievės audinys, dau­giausia kaktinėje žievėje ir pagumburyje. Taip pat amžius yra susijęs su kaktinės, pakaušinės, smilkininės ir momeninės sričių bei smegenėlių baltosios medžiagos irimu. Pastebėta, kad ser­gantys lengvu kognityviniu sutrikimu pacien­tai per laiką praranda daugiau smegenų audinio kaktinėje pilkojoje medžia­goje, kaktinėse ir momeni­nėse skiltyse (3).

Be to, senėjimo procesui svarbu nenuneigiama gyveni­mo sąlygų, fizinio aktyvumo ir genetikos įtaka. Rasta, kad paveldimumas lemia maž­daug 25 proc. gyvenimo tru­kmės. Ištirti ir aprašyti tiek pa­vieniai genai, tiek jų deriniai, kurie daugiausia lokalizuoti 3 chromosomoje. Daugiausiai tyrinėjami APOE ir FOXO3A genai ir jų variantai (4). Biolo­giniu lygmeniu genai su aplin­kos sąlygomis lemia oksidaci­nį stresą, telomerų trumpėjimą, uždegiminius procesus ir kitus mechanizmus, kurie lemia ląs­telės pažeidimą ir mirtį. Daug dėmesio skiriama mitochondri­joms, atsakingoms už energetinį balansą. Aplinkos ir genetinių veiksnių sąveika pateikta 1 pav. (5).

Lengvas kognityvinis sutrikimas

LKS yra tarpinė stadija tarp normalaus senėjimo ir demencijos. Šis sutrikimas diagnozuojamas žmo­nėms, kurių kasdienis funkcionavimas yra nesutri­kęs, tačiau būdinga skundai pablogėjusia atmintimi, darbo sparta. Diagnostikai dažniausiai naudojami Europos Alzheimerio ligos konsorciumo kriterijai:

● skundai kognityvinių funkcijų sutrikimu, kuriuos išsako pacientas ar artimieji;
● pacientas ar artimieji nurodo, kad kognityvinės funkcijos blogėja pastaruosius metus laiko;
● kognityviniai sutrikimai patvirtinami atlikus klinikinį tyrimą;
● sutrikimai neturi įtakos kasdienei veiklai, tačiau gali būti sunkumų atliekant sudėtingesnes kas­dienes užduotis;
● nėra demencijos.

Išskiriamas amnezinis ir neamnezinis LKS tipai. Amnezinis tipas, kuriame vyrauja atminties sutriki­mai, turi didžiausią tikimybę progresuoti į Alzhei­merio ligą (6). Normalaus senėjimo ir patologinių pakitimų skalės parodytos 2 pav.

Demencija

Pagal Pasaulinę sveikatos organizaciją (PSO), pasaulio mastu 47,5 mln. žmonių serga demencija ir kiekvienais metais registruojama 7,7 mln. naujų atvejų. Dažniausia demencijos priežastis – Alzhei­merio liga, sudaranti 60–70 proc. visų atvejų (11).

Demencija įprastai yra vyresnio amžiaus žmo­nių liga, tačiau tam tikrais atvejais ja suserga ir jau­nesnio amžiaus žmonės. Tai vadinama ankstyvojo amžiaus demencija ir diagnozuojama, kai simpto­mai pasireiškia jaunesniems nei 65 metų asmenims. Paplitimas – 42,4–54 iš 100 tūkst. demencijos atve­jų. Būdinga, kad, skirtingai nuo kitų demencijų, visų pirma sutrinka kognityvinė funkcija, o ne atmintis. Be to, kartais pirmieji simptomai ignoruojami ir pa­laikomi streso ar nuovargio požymiais (7).

Demencija yra klinikinis sindromas, apibūdinamas įgytų kognityvinių funkcijų praradimu, kai nepavei­kiama sąmonė. Diagnostiniai kriterijai pagal DSM-V:

● pastebimas kognityvinių funkcijų pablogėjimas, palyginti su ankstesniu lygmeniu vienoje ar daugiau sričių (dėmesio, vykdomųjų funkcijų, mokymosi ir atminties, kalbos, pažinimo);
● kognityvinis deficitas pasireiškia vykdant kas­dienę veiklą;
● simptomai nėra išskirtinai delyro struktūroje pasireiškiantys;
● kognityvinis deficitas nėra paaiškinamas kitu psichikos sutrikimu (8).

PSO faktai apie demenciją

Demencija yra pasauliniu lygmeniu svarbi pro­blema. PSO išskiria šiuos svarbiausius faktus:

● tai nėra natūralaus senėjimo dalis;
● sergančiųjų demencija skaičius 2015 metais pasaulio mastu siekė 47,5 mln. Iš jų 58 proc. gyveno žemų ir vidutinių pajamų šalyse. Numatoma, kad iki 2050 metų paplitimas padidės iki 71 proc.;
● kasmet nustatoma 7,7 mln. naujų demencijos atvejų ir tai reiškia vieną naują atvejį kas 4 sek.;
● demencijos gydymas bus rim­tas iššūkis sveikatos apsaugos sistemoms dėl kainos ir naujų ligos atvejų. Paskaičiuota kaina – 604 mlrd. JAV dolerių metams dabartyje ir didėjantis skaičius ateityje;
● sergančiųjų demencija globėjai patiria fizinį, emocinį ir ekonominį spaudimą. Globėjams taip pat reikalinga įvairiapusė parama ir pa­galba;
● pagrindiniai demencijos priežiūros principai: ankstyva diagnostika, fizinės sveikatos, aktyvu­mo ir gerovės optimizavimas; elgesio ir psicho­loginių simptomų aptikimas ir gydymas; globėjų aprūpinimas informacija ir ilgalaikė parama;
● sergantiesiems demencija dažnai neleidžiama turėti pagrindinių laisvių ir teisių, prieinamų kitiems. Pavyzdžiui, per dažnai naudojamos fi­zinės ir cheminės suvaržymo priemonės slaugos ir aktyvios priežiūros skyriuose;
● reikalingas visų visuomenės sluoksnių švietimas ir supratingumo ugdymas, kad būtų sumažinta stigmatizacija ir pagerinta tiek sergančiųjų, tiek jų globėjų gyvenimo kokybė;
● reikia daugiau mokslinių tyrimų, kad būtų su­kurti nauji ir efektyvūs gydymo būdai;
● demencija yra visuomenės sveikatos priorite­tas – tai yra skatinama demencijai draugiška visuomenė, investuojama į demencijos tyrimus ir kt. (11).

Nefarmakologiniai gydymo metodai

Be farmakologinių gydymo būdų cholinestera­zės inhibitoriais, neuroprotektoriais, maisto papil­dais ir kita mokslinėje literatūroje nagrinėjami ir nemedikamentiniai gydymo būdai. Pastarųjų esmė yra skatinti smegenų veiklą ir taip kiek sumažinti demencijos progresavimą, išlaikyti pacientų oru­mą, mažinti stresą tiek pacientams, tiek globė­jams. Be to, kai kurios psichosocialinės interven­cijos leidžia pacientams save pajausti ne tik kaip sergančius. Prisiminimų skatinimas įgalina atrasti anksčiau gyvenime atliktus vaidmenis, jausmus, ir tai turi teigiamos įtakos pacientui. Artimieji gauna naudos daugiau sužinodami apie žmogų. Taikomas ir istorijų pasakojimo metodas, kuris suteikia paci­entui galimybę susitapatinti su tam tikrais istorijos epizodais. Porų gyvenimo istorijos metodo esmė, kad sveikas poros narys sergančiajam pasakoja bendrą jų istoriją, rodo turimą vizualinę medžiagą (nuotraukas, vaizdo ir garso įrašus ir kt.) (9). Šios psichosocialinės intervencijos dar įvardijamos kaip simuliuojamoji dabarties terapija (angl. Simulated presence therapy). Metodas sukurtas empiriškai pa­stebėjus, kad pacientai, kuriuos gydant slaugos na­muose lanko artimieji, yra mažiau sujaudinti, dau­giau šypsosi. Moksliškai pirmą kartą tai aprašyta 1995 metais (10).

Apibendrinimas

Taigi su senstančia populiacija didėja poreikis geriau pažinti ir normalaus senėjimo mechaniz­mus, ir įgytų kognityvinių funkcijų sutrikimo sin­dromus. Ne visada lengva atskirti, kada atminties sutrikimai dar atitinka amžiaus normą, kada yra maskuojami galbūt nediagnozuoto nuotaikos su­trikimo, kada tai jau yra abejonių nekeliantis de­mencijos sindromas.

Yra hipotezių, kad kai kurias prarastas kogni­tyvines funkcijas galima atgauti skatinant smege­nų veiklą prisiminimais. Galbūt ateityje mokslo pa­žanga atras būdus, kaip suaktyvinti dar likusias si­napses ir taip grąžinti bent dalinį savarankiškumą dementiškam pacientui. Tačiau dabartyje taikomos psichosocialinės priemonės šiek tiek nuramina tiek pacientą, tiek ir artimuosius.

Parengė gyd. Aldona Šileikaitė

Šaltinis: "Internistas" Nr.6, 2016m.

Rašyti komentarą

Captcha