Meniu

Odos niežulys ir vidaus organų ligos

2016-03-20

Odos niežulys ir vidaus organų ligos

Įvadas

Odos niežulys yra labai varginantis simptomas, neretai gretinamas su skausmu (1). Pastaraisiais de­šimtmečiais apie niežulio patofiziologiją nemažai sužinota, tačiau jis vis tiek išlieka mįsle tiek moks­lininkams, tiek ir gydytojams praktikams. Kasdie­niame darbe tenka nemažai konsultuoti pacientų, ku­rių pagrindinis skundas – odos niežulys be pirminės odos patologijos. Tenka pastebėti, kad šie pacien­tai labai skirtingi, tačiau juos vienija viena – nusis­tatymas, kad odos niežulį sukelia neva alergija. Li­teratūroje galima rasti nemažai priežasčių, paaiški­nančių niežulį. Šiame straipsnyje apžvelgsime daž­niausias odos niežulio priežastis ir sistemines ligas, kuriomis sergant vargina odos niežulys.

Niežulys ir jo klasifikacija

Niežulys apibūdinamas kaip subjektyvus, nema­lonus, blogai lokalizuotas pojūtis odoje, sukelian­tis norą kasytis. Biologinis niežulio tikslas – sukelti kasimąsi, kurio metu būtų pašalintas pruritogenas – kaip manoma, evoliucijos eigoje jais dažniausiai buvo parazitai (2). Niežulys gali būti ūminis ir lėtinis, trunkantis il­giau kaip 6 savaites (3).

Niežulio klasifikacijų yra nemažai, bet plačiau­siai priimta odos niežulį klasifikuoti į:

● pruritocepcinį – kyla odoje dėl joje vykstančio uždegimo, t. y. šį niežulio tipą sukelia įvairios dermatozės ir odoje matomi pirminiai bėrimo elementai;
● neurogeninį – dėl periferinės ir centrinės nervų sistemos patologijos, pavyzdžiui, galvos smege­nų naviko;
● neuropatinį – dėl įvairių endogeninių bioaktyvių medžiagų poveikio odos nervams, pavyzdžiui, cholestazės metu opioidiniai peptidai veikia periferinių nervų galūnes ir sukelia odos niežulį;
● psichogeninį – kai nerandama objektyvios organinės niežulį paaiškinančios priežasties, pavyzdžiui, parazitofobinis kliedesys. Dar paprasčiau odos niežulį pagal sukeliančias priežastis galima suskirstyti į niežulį, sukeltą odos patologijos, ir niežulį, sukeltą sisteminių priežasčių (4).

Pagal lokalizaciją niežulys gali būti generali­zuotas, kai niežti praktiškai visą kūną, ir lokalus, kai niežti tik tam tikras vietas. Pagal tai negalima spręsti apie niežulio priežastis. Kartais lokalų nie­žulį taip pat sukelia sisteminė patologija.

Patogenezė

Nors niežulys yra labai dažnas simptomas, jo patogenezė sudėtinga ir nėra visai aiški. Niežulio pojūtis perduodamas per nemielinizuotas C skai­dulas, esančias odoje, kuriomis impulsas per užpa­kalinius nugaros smegenų ragus sklinda per Tr. spi­nothalamicus specifinėmis niežuliui skaidulomis iki pagumburio (5, 6). Iš ten pasiekia vidinę kap­sulę ir somatosensorinę smegenų žievės dalį. Taip pat stimuliuojama motorinė žievė, dėl ko kyla no­ras kasytis. Šis kelias yra paralelinis skausmo po­jūčio keliui iki galvos smegenų žievės. Kartais tei­giama, kad niežulys yra tam tikra skausmo forma, kai receptorių dirginimo stiprumas santykinai ne­didelis (3, 5 ,6). Niežulio mediatorių nustatyta keletas. Plačiau­siai žinomi yra histaminas, serotoninas/2353">serotoninas, įvairūs neu­ropeptidai, endogeniniai opioidai, citokinai (pvz., interleukinai 2, 4) (2, 3).

Be pruritogeninių stimulų odoje, niežulio pojū­tis gali kilti bet kurioje aferentinio kelio vietoje. Jis gali atsirasti pažeidus neuronus išeminio insulto, traumos ar tūrinio proceso galvos smegenyse. Nie­žulio pojūtį sustiprina psichologiniai veiksniai, to­kie kaip nerimo sutrikimas (4).

Niežulys esant lėtiniam inkstų nepakankamumui ir dializuojamiems pacientams

Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas (IFN) gali sukelti priepuolinį (paroksizminį) odos niežulį. Įdomu, kad niežulys nėra būdingas ūmi­niam inkstų nepakankamumui. Tarp dializuoja­mų pacientų 15–20 proc. pasireiškia odos niežu­lys (7). Pacientai, kuriems atliekama peritoninė dializė, niežulys pasireiškia rečiau nei hemodiali­zuojamiems pacientams. Manoma, kad dažniausiai jis susijęs su dializei naudojamomis medžiagomis, o ne su padidėjusia šlapalo koncentracija kraujy­je. Įdomu, kad tik 9 proc. dializuojamų vaikų pa­sireiškia odos niežulys (7).

Šio niežulio etiologija vis dar mažai suprasta. Kai kurie tyrimai rodo, kad tokiems pacientams yra padidėjusi histamino koncentracija kraujy­je (8–10), bet nėra jokio ryšio tarp niežulio in­tensyvumo ar jo buvimo ir histamino koncentra­cijos. Be to, praktikoje žinoma, kad antihistami­niniai vaistai menkai padeda šiems pacientams. Remiantis kita hipoteze, kraujyje palaipsniui aku­muliuojasi pruritogeninės medžiagos, kurios ne­pašalinamos dializės metu (2). Geležies trūkumas, histamino atpalaidavimas, kalcio ir fosfatų apy­kaitos sutrikimas, antrinis hiperparatiroidizmas, putliųjų ląstelių proliferacija odoje, vitamino A hipervitaminozė, alerginės reakcijos į hemodia­lizei naudojamus preparatus ir medžiagas, moto­rinių, sensorinių ir autonominių nervinių ląstelių atsakas, endogeniniai opioidai – visa tai gali būti niežulį sukeliantys veiksniai (11).

Su inkstų pažeidimu susijusiam niežuliui gy­dyti naudojama ultravioletinių spindulių terapi­ja, emolientai, aktyvinta anglis, cholestiraminas ir fosfatus surišančios medžiagos. Kartais niežu­liui malšinti atliekama paratiroidektomija (11). Pacientams, kuriems taikomos dializės, naudin­ga būtų rekomenduoti hemodializės metu paša­linti kuo daugiau medžiagų, kurios gali sukelti niežulį, naudojant komplemento neaktyvinančias membranas. Yra žinoma, kad niežulys išnyksta arba sumažėja po transplantacijos (12).

Dažnai pacientams, sergantiems lėtiniu IFN, yra odos sausumas (kserozė). Tiesa, tyrimai rodo, kad odos sausumas dar nerodo, jog išsivystys niežulys. Tačiau jau esant niežuliui sausos odos drėkinimas jį sumažina (2).

Cholestazinis niežulys

Pacientams, sergantiems kepenų ligomis ir esant intra- ar posthepatinei cholestazei, daž­nai pasireiškia niežulys. Dažniausiai intensyvų niežulį sukelia pirminė bilijinė kepenų cirozė, pirminis sklerozuojantis cholangitas/394">cholangitas, obstrukci­nė choledocholitiazė, kepenų latakų karcinoma, įvairių kitų priežasčių sukelta cholestazė, lėtinis hepatitas/1062">hepatitas C ir kiti virusiniai hepatitai. Odos nie­žulį kaip pradinį pirminės bilijinės kepenų ci­rozės simptomą nurodo 25–70 proc. pacientų, o progresuojant ligai niežuliu skundžiasi praktiš­kai visi pacientai (13).

Cholestazinis niežulys būna migruojantis, gene­ralizuotas, nesusijęs su jokiais bėrimais ir kasantis nepalengvėja. Dažniausiai jis intensyviausias del­nuose ir paduose, vietose, kur liečiasi drabužiai, ypač suintensyvėja naktimis (13). Dėl cholestazės niežulys pasireiškia iki 0,5 proc. nėščiųjų, ypač trečiajame nėštumo trimestre. Netru­kus po gimdymo niežulys praeina, tačiau gali vėl pa­sireikšti per kitą nėštumą arba vartojant geriamuo­sius kontraceptikus (11).

Cholestazinio niežulio etiologija nėra aiški. Nors eksperimentuose į odą suleistos tulžies rūgštys su­kelia niežulį, padidėjusi jų koncentracija kraujyje ne visuomet susijusi su niežuliu. Kartais sunkios cholestazės fone išsivysčius hepatoceliuliniam ne­pakankamumui, buvęs intensyvus niežulys sponta­niškai išnyksta (13).

Kadangi histaminas niežulio patogenezėje ne­atlieka jokio vaidmens, antihistamininiai vaistai cholestazės sukeltam niežuliui slopinti nėra nau­dingi, bet gali būti naudojami kaip papildomi me­dikamentai, mažinantys niežulį. Pacientams, ken­čiantiems dėl choleminio niežulio, gali padėti gy­dymas fototerapija, cholestiraminu bei plazmafe­rezės, kurios sumažina ar pašalina niežulį suke­liančias medžiagas. Geras efektas gydant šio tipo niežulį pasiektas skiriant ursodezoksicholio rūgštį ar ondansetroną (14).

Hematologinis niežulys

Kai kuriomis piktybinėmis kraujo ligoms sergan­tiems pacientams odos niežulys yra dažnas. Hema­tologinės ligos, ypač piktybinės, yra susijusios su niežuliu. Aprašytas generalizuotas ar lokalus (pe­rianalinės srities ar vulvos) niežulys, susijęs su ge­ležies deficitu (nebūtinai esant anemijai), kuris iš­nyksta po gydymo geležies preparatais, tačiau ši pa­tirtis klinikinė, nes nėra atlikta jokių kontroliuoja­mųjų tyrimų (2, 15).

Iki 70 proc. pacientų, sergančių tikrąja po­licitemija, kenčia nuo odos niežulio (2, 14). Jai būdingas karšto vandens sukeltas duriamojo po­būdžio niežulys (gana specifiškas, pacientų nu­pasakojimas kartais gali būti panašus į skausmą, badymą ar deginimą ir kartais net nepavadintas niežuliu) gali pasireikšti keletą metų iki diagno­zės nustatymo. Todėl šią ligą reikėtų įtarti visiems pacientams, kuriems pasireiškia akvageninis nie­žulys (2). Manoma, kad niežulį jos metu sukelia trombocitų agregacija ir išsiskiriantis serotoninas/2353">serotoninas

bei histaminas. Reikėtų įsidėmėti, kad akvageni­nis niežulys gali būti ankstyvas besivystančios tikrosios policitemijos požymis (16). Antihista­mininiai vaistai šiuo atveju nelabai veiksmingi, efektyviausi salicilatai, fotochemoterapija arba alfa interferonas (16, 17).

Sergant Hogdkino limfoma, niežulys vargina iki 30 proc. pacientų. Intensyvus niežulys gali vargin­ti mėnesius iki diagnozės nustatymo (18). Intensy­vus, nuolatinis, generalizuotas deginamojo pobūdžio niežulys rodo blogą ligos prognozę ir šio simptomo atsikartojimas po gydymo gali rodyti ligos atkry­tį (2). Šiuo atveju niežulys sumažėja po radiotera­pijos ar chemoterapijos. Sergant ne Hogdkino lim­foma, niežulį nurodo tik 2 proc. pacientų. Niežu­lys gali būti pradinis odos T ląstelių limfomos po­žymis (2). Niežulys nebūdingas lėtinei leukemijai, mielominei ligai ir limfosarkomai. Jis retas sergant granulominėmis ligomis.

Piktybinės ligos

Piktybinių vidaus organų navikų metastazės odoje yra neniežtinčios, tačiau bet kurios lokali­zacijos piktybinis navikas gali sukelti odos niežulį kaip paraneoplastinį sindromą. Nėra aiškus ryšys tarp niežulio ir neoplazijos. Taip pat nežinoma, ar nuo niežulio kenčiantiems pacientams dažniau nu­statomi piktybiniai navikai. Persistuojantis, be jo­kios priežasties kylantis niežulys, nereaguojantis į įprastinį gydymą, turi pažadinti onkologinį budru­mą (2, 3). Niežulys gali būti pirmasis piktybinės ligos simptomas arba atsirasti ligai progresuojant, tačiau jo intensyvumas ir išplitimas nekoreliuoja su ligos stadija (2, 12). Paprastai piktybinės ligos nėra labai dažnos niežulio priežastys. Literatūro­je aprašytos asociacijos tarp odos niežulio ir pik­tybinių nosiaryklės, prostatos, skrandžio, krūtų, skydliaukės, gimdos ir storosios žarnos navikų (2). Niežulio patogenezė nėra aiški. Manoma, kad galbūt toksinės medžiagos, iš žūstančio naviko ląstelių patekusios į sisteminę kraujotaką, ar nau­jų pruritogeninių medžiagų sintezė naviko ląstelė­se turi įtakos niežuliui.

Piktybinės virškinimo trakto ligos dažniausiai sukelia generalizuotą niežulį, ypač išreikštą del­nuose ir paduose. Kartais niežulys gali būti susi­jęs su vėžio lokalizacija, pavyzdžiui, nosies spar­nelių niežulį sukelia galvos smegenų navikai, bet nepastebėta, kad jį sukeltų kitos lokalizacijos pik­tybinės ligos, arba kapšelio niežulį sukelia prosta­tos vėžys (2). Plaučių, skrandžio, storosios žarnos, prostatos, krūties ar kasos karcinomos labai retai būna susi­jusios su generalizuotu niežuliu (19).

Niežulys svarbus įvairių mastocitomų (solitari­nės mastocitomos, pigmentinės dilgėlinės, dėmė­tosios teleangiektazijos, sisteminės mastocitozės) simptomas (2). Žmogaus odoje putliosiose ląste­lėse daugiausia yra triptazės, o alveolėse ir virški­nimo organų, skrandžio, žarnų gleivinės ląstelėse daugiausia chimazės. Šis skirtumas gali padėti at­skirti odos mastocitozę nuo sisteminės (20). Kar­cinogeninio sindromo niežulys kartais susijęs su paraudimu. Niežulys būna sukeltas serotonino, ku­ris gaminamas naviko enterochromafininėse ląste­lėse (2). Niežulio simptomų, gydant antiserotoni­niniais vaistais, mažėja. Kai kurie autoriai nurodo dažną sąsają tarp niežulio ir galvos smegenų na­vikų. Nosies niežulys pasitaikė pusei atvejų (2). Tačiau niežulio ir navikų sąsaja nėra visada aiški. Niežulys gali būti imunologinio mechanizmo, tok­sinių metabolitų, geležies deficito ar sausos odos padarinys. Pašalinus naviką, niežulio simptomų gali sumažėti ar visai išnykti. Šiuo atveju antihis­tamininiai vaistai nėra efektyvūs. Chemoterapiniai preparatai ir švitinimas taip pat gali sukelti niežulį (2).

Endokrininis niežulys

Intensyvus generalizuotas niežulys gali būti vienas pirmųjų hipertiroidizmo požymių – jis pa­sireiškia 4–11 proc. pacientų, yra ypač dažnas ser­gant Graveso liga (12). Retai hipotiroidizmas gali sukelti lokalų ar generalizuotą niežulį, bet taip būna rečiau ir yra labai susijęs su hipotiroidizmo sukelia­mu odos sausumu. Niežulys ir net lėtinė dilgėlinė gali būti susijusi su autoimuniniu tiroiditu, kai su­sidaro antikūnų prieš kelis receptorius, pavyzdžiui, skydliaukės tiroglobulino ir TSH. Šiuo atveju gy­dymui tinka levotiroksinas.

Sutrikusi prieskydinių liaukų veikla taip pat gali būti niežulio priežastimi. Sergant lėtinėms inks­tų ligoms, antrinis hiperparatiroidizmas gali būti dar vienas ureminį niežulį provokuojantis veiks­nys. Pirminio hipotiroidizmo atveju sausa oda ir odos kandidozė greičiausiai yra pagrindinės nie­žulio priežastys (2).

Neretai odos niežulys siejamas su cukriniu diabetu, tačiau tyrimai rodo, kad odos niežulys diabetu sergantiems pacientams pasireiškia ne dažniau nei nesergantiems diabetu, tačiau lo­kalus niežulys lytinių organų ir tarpvietės sri­tyje ypač susijęs su bloga cukrinio diabeto kon­trole ir gerokai dažniau pasitaiko moterims (21). Niežulys sergantiesiems diabetu gali būti susijęs su odos kandidoze ar dažniau dėl prastos diabe­to kontrolės, esant didelei gliukozės koncentra­cijai kraujyje, dėl neuropatijos, sausos odos ir vaistų poveikio.

Aprašytas ir premenstruacinis odos niežulys, su­sijęs su laikina cholestaze, sukelta geriamųjų kon­traceptikų, generalizuotas niežulys, susijęs su mens­truacijomis. Retai perimenopauzės periodu gali būti epizodinis niežulys, kuris išnyksta paskyrus pakai­tinę hormonų terapiją (2).

Vaistų sukeltas niežulys

Bet kuris vaistas gali sukelti nepageidaujamą odos reakciją, susijusią su niežuliu. Dažniausiai kar­tu būna ir odos bėrimų, tačiau kai kurie medikamen­tai gali sukelti tik odos niežulį, be pirminių bėrimų odoje. 3 lentelėje nurodyti dažniausi mechanizmai, kai vaistai gali sukelti odos niežulį, o 4 lentelėje – vaistai, dažniausiai nurodomi literatūroje, kurie su­kelia odos niežulį (22).

Psichogeninis niežulys

Jei niežulys pasireiškia su kitais nerimo sutri­kimais, depresija/4455">depresija ar šizofrenijos simptomais, jis gali būti vadinamas psichogeniniu. Tai turi būti atmetimo diagnozė. Tokiems pacientams neretai stebimi daugybiniai antriniai odos pažeidimai, tokie kaip nukasymai arba lichenifikacija. Neu­rotiniai nukasymai dažnai būna gilūs, linijiniai, kartais po jų lieka randų. Nurodoma, kad šiuo atveju diagnostikai labai naudinga tarpumenčio apžiūra – kadangi ten sunku pasiekti kasytis, ši vieta lieka švari.

Neretai šie pacientai kenčia nuo obsesinių ir om­pulsinių sutrikimų (23). Kartais tai susiję su kliede­siais, ypač parazitozių. Pacientams (dažniausiai vi­dutinio amžiaus moterims) atrodo, kad jos jaučia parazitų judėjimą po oda, šliaužiojimą, tai gali būti susiję ir su savęs žalojimu (2).

Kitos niežulio rūšys

Brachioradialinis niežulys

Tai reta lokalaus niežulio forma, pasireiškian­ti epizodiškai lenkiamuosiuose dilbių paviršiuose. Jos patogenezė nežinoma. Aprašomos asociacijos su cervikalinių nugaros smegenų šaknelių kompre­sija (24). Įdomu, kad šis niežulys paūmėja vasarą, kai dažniau būnama saulėtose vietose, ir praktiškai dingsta žiemą.

Notalgia paresthetica

Tai labai intensyvus priepuolinis odos tarp vi­dinių menčių kraštų niežulys. Kartais jis gali būti susijęs su skausmu, parestezijomis ir / ar hipereste­zija (2). Apžiūrint niežtinčią vietą, galima pastebė­ti ribotą rusvą dėmę, kuri, kaip manoma, atsiranda dėl dažno trynimo. Literatūroje nurodomos įvairios etiologijos – paveldėjimas, sustiprėjusi dermos iner­vacija, viscerokutaninis refleksas, sensorinė neuro­patija, susijusi su stuburo kanalo pažeidimais (2).

Senatvinis niežulys

Vadinamasis senilinis niežulys (arba Willano niežulys), diagnozuojamas vyresnio amžiaus pa­cientams, kuriems atmestos pirminės odos ligos, kserozė, nepageidaujamos vaistų sukeltos odos re­akcijos ir sisteminės ligos. Jo patogenezė nelabai aiški ir odos biopsijos duomenys skirtingose studi­jose nevienodi. Kaposi pirmasis pasiūlė idėją, kad šį niežulį sukelia periferinių odos nervų atrofija (25). Tolesni tyrimai parodė, kad nervų galūnėlėse su am­žiumi vykstantys pokyčiai padidina lietimo ir skaus­mo slenksčius galbūt dėl subklinikinės neuropati­jos, o patomechanizmai CNS prilyginami fantomi­niam skausmui po galūnių amputacijos ir vadinami pseudofantominiu niežuliu. Šią teoriją patvirtina ir tai, kad kai kurioms CNS ligoms vienas simptomų būna odos niežulys.

Taip pat yra ir imunologinė šios niežulio rūšies vystymosi teorija. Aprašyta, kad vyresnio amžiaus žmonėms dažniau nustatomi antikūnai prieš bazinę membraną. Jiems gali pasireikšti generalizuotas nie­žulys ir egzeminiai, urtikariniai ar papuliniai bėrimai be pūslių susidarymo, taip vadinamas poūmis niežu­linis pūslinio pemfigoido variantas (26).

Diagnostika

Anamnezė

Apklausiant pacientą, besiskundžiantį odos niežuliu, svarbu nustatyti 2 dalykus – ar yra odos bėrimų, niežulys yra lokalus ar generalizuotas. Staigi niežulio pradžia nebūdinga sisteminėms niežulį sukeliančioms ligoms, o dažniau pasitai­ko dėl nepageidaujamų vaistų sukeliamų reak­cijų, parazitų ir kontaktinio dermatito. Praktiš­kai visuomet niežulys sustiprėja vakare, bet nak­tinis niežulio pablogėjimas ypač būdingas nie­žams. Nusiprausus duše, kai kamuoja akvage­ninis (vandens sukeltas) niežulys, pacientui gali atsirasti stiprus duriantis niežėjimas. Tačiau po dušo pablogėja niežulys ir dėl odos sausumo bei esant asteatozinei egzemai, be to, gali būti tikro­sios policitemijos požymis (niežulys atsiranda vėstant odai) (2).

Stuburo ligos (tarp jų ir stuburo osteochondro­zė su šakneliniu sindromu) gali sukelti brachio­radialinį niežulį. Dažniausiai vaistų sukelti bėrimai būna aiš­kūs, tačiau kartais gali pasireikšti tik niežulys be bėrimų, todėl svarbu išsiaiškinti, kokių vais­tų, papildų (pamiršta pasakyti, nes mano juos esant nekenksmingais) vartojo ar vartoja paci­entas (22).

Svarbi ir profesinė veikla, mėgstami laisva­laikio užsiėmimai, kontaktas su gyvūnais. ŽIV ir hepatito įtarimą gali sukelti ir tatuiruotės, seksu­alinio elgesio ypatumai, piktnaudžiavimas alko­holiu ar narkotinėmis medžiagomis. Jei artimie­siems yra buvę melanomų, kasos ar kitų piktybi­nių navikų, diagnostinės paieškos gali pakrypti ir onkologine kryptimi (12).

Konstituciniai simptomai (karščiavimas, šalt­krėtis, svorio sumažėjimas ar naktinis prakaitavi­mas) gali sukelti limfomos ar kitų sisteminių ligų įtarimą. Nurodoma, kad naktinis generalizuotas niežulys su kitais konstituciniais simptomais gali kamuoti pacientą net 5 metus iki Hogdkino lim­fomos diagnozės nustatymo (2). Taip pat reikė­tų nepamiršti ir klausimų dėl galimos skydliau­kės patologijos.

Apžiūra

Pacientui, besiskundžiančiam odos niežuliu, būtina apžiūrėti visą odą. Taip pat reikėtų pal­puoti pilvą dėl organų padidėjimo bei periferinius limfmazgius ir skydliaukę. Radus pirminius bėri­mo elementus, neretai paaiškėja ir diagnozė. Deja, dažnai matomi tik antriniai bėrimai. Pirminiai bė­rimo elementai labai svarbūs – jie padeda nusta­tyti odos ligą. Antrinių bėrimo elementų atsiranda dėl kasymosi ir dažniausiai tai būna nukasymai ar lichenifikacija. Bėrimus visada galima užfiksuo­ti nuotrauka.

Lokalus niežulys nėra būdingas sisteminėms li­goms, tačiau galimas ir jų metu. Jei nugaroje tarp menčių yra bėrimo elementų, tikėtina, kad odos liga sukelia niežulį, o jei jų ten nėra, greičiausiai nie­žulį sukelia sisteminė liga, nes šią vietą sunku pa­siekti ranka. Būtina apžiūrėti ir lytinių organų, iš­angės sritį. Neretai ten galima aptikti niežų pėdsa­kus. Apžiūrėjus nagus ir plaukus, galima lengviau įtarti sisteminę ligą.

Laboratoriniai ir kiti tyrimai

Dažniausia pagyvenusių žmonių niežulio prie­žastis – sausa oda, todėl pirmo vizito metu gali­ma neskubėti plačiai tirti (nebent būtų įtarimas dėl sisteminės ligos), o skirti paprastus emolientus, ne rečiau kaip 2 k./d. Jei niežulys išlieka po poros savaičių esant gerai odos hidratacijai ir atmetus niežus, reikia ieškoti sisteminės ligos. Nurodoma, kad 20–50 proc. pacientų, besiskundžiančių gene­raliuzotu niežuliu, serga sistemine liga (19). Re­miantis klinikiniais duomenimis, gali reikėti at­likti ir serumo baltymų elektroforezę, odos biop­siją (su specialiu dažymu mastocitozei ir pemfi­goidui nustatyti), išmatų tyrimą dėl parazitų ir jų kiaušinėlių, ŽIV tyrimą, pilvo ir krūtinės organų kompiuterinę tomografiją. Jei pacientui nenustatoma sisteminė liga, diagno­zuojamas „idiopatinis niežulys“, tačiau rekomenduo­jama periodiškai kartoti tyrimus, nes net iki 10 proc. pacientų vėliau nustatoma kokia nors sisteminė liga (20).

Niežulio gydymas

Daugeliu atvejų simptomiškai gydant niežulį pa­cientui reikėtų vengti dažnai maudytis, dėvėti dra­bužius, kurių medžiaga dirgina odą, alkoholio suke­liamos vazodilatacijos, karštų skysčių ar maisto bei streso. Daugeliu atvejų pacientai gali vartoti antihis­tamininius I ar II kartos vaistus. Sedaciniu poveikiu nepasižymintis H1 receptorių blokatorius kvifenadi­nas (Fenkarol®) būtų geras pasirinkimas. Be to, šis preparatas efektyvus ir gydant alerginį rinitą, dilgėli­nę. Preparatas nepraeina hematoencefalinio barjero, nes yra mažai lipofiliškas, todėl nesukelia sedacinio poveikio (smegenyse jo rasta <0,05 proc.) (27, 28). Vaistas ir jo metabolitai iš organizmo pasišalina per 48 val., daugiausia (44 proc.) su šlapimu, likusi da­lis – su tulžimi ir per plaučius. Preparatas ypatingas ir tuo, kad aktyvina fermentą diaminooksidazę, ku­ris skaido endogeninį histaminą apie 30 proc., vei­kia ir tradiciškai prisijungdamas prie H1 receptorių ir juos blokuodamas. Taigi dvejopas veikimas – tie­siogiai per H1 receptorius ir per histaminazę – su­kelia greitesnį ir stipresnį kvifenadino klinikinį po­veikį. Tai yra pagrindinis šio preparato pranašumas, palyginti su kitais antihistaminais. Kvifenadino (Fenkarol®) jau po 30 min. apie 45 proc. būna absorbuota iš virškinimo trakto ir pa­tekę į audinius, o praėjus 60 min. pasiekta maksi­mali vaisto koncentracija kraujyje (27).

Klasikiniai sedacinį poveikį turintys H1 recep­torių blokatoriai difenhidraminas, klemastinas ir chlorfeniraminas turi nepageidaujamą sedacinį, mo­torines funkcijas veikiantį ir mieguistumą sukelian­tį poveikį, tačiau kartais taip pat skiriami niežuliui gydyti, ypač vakarais. Efektyvūs ir tricikliai antide­presantai. Fototerapija, cholestiraminas, kapsaicinas taip pat veiksmingi kai kurioms niežulio formoms gydyti. Pagrindinis niežulio, atsiradusio dėl vidaus organų ligų, gydymas yra specifinis pagrindinės li­gos gydymas (2, 14).

Apibendrinimas

Odos niežulys yra dažnas simptomas. Tiriant pacientą, svarbu nustatyti, ar yra pirminių odos bė­rimo elementų ir ar niežulį sukėlė odos patologija. Kai nėra pirminių bėrimo elementų, reikėtų atlikti apžvalginius tyrimus ir kruopščiai surinkti anamne­zę. Neradus priežasties, paaiškinančios niežulį, ap­žvalginius tyrimus (ar papildomus tyrimus priklau­somai nuo įtarimų) reikia atlikti periodiškai. Niežu­lys gali būti susijęs su rimtomis (inkstų, endokrini­nė sistemos, hematologinėmis, piktybinėmis) ligo­mis, todėl apsiriboti alergijos diagnoze nereikėtų.

Šaltinis:

"Internistas" Nr. 2,2016m.

Rašyti komentarą

Captcha