Meniu

Modernus požiūris į onkologinę ligą lemia jos gydymo efektyvumą

2015-06-05

Modernus požiūris į onkologinę ligą lemia jos gydymo efektyvumą

 

Sergamumas priešinės liaukos (prostatos) vėžiu – viena didžiausių sveikatos problemų, todėl natūraliai šiam opiam vyrų sveikatos klausimui pasaulio, taip pat ir Lietuvos, medikai skiria daug dėmesio. Kaip šią ligą vertina mūsų gydytojai, kokias mato jos gydymo galimybes, baigtis, mirštamumo mažinimo tendencijas bei apie kitus aktualius klausimus, kalbamės su LSMU MA Urologijos klinikos vadovu profesoriumi Mindaugu Jievaltu.

 

Onkologinės ligos diagnozė visada tampa didžiuliu išbandymu ne tik pacientui, bet ir jį gydančiam medikui. Sakykite, kaip keičiasi požiūris į šias ligas? Kaip sparčiai daugėja galimybių pasveikti, išsaugoti žmogaus gyvybę?

Iš tiesų diagnozė, t. y. žinia, kad žmogus serga onkologine liga, ir ateityje išliks negatyvia informacija, nes onkologinės ligos yra sunkiai gydomos, ne visada geri ir jų gydymo rezultatai. Tačiau gera žinia ta, jog pastaraisiais metais mus pasiekia vis daugiau gerų onkologinių ligų diagnostikos, ypač gydymo naujienų, sužinome, kad sukurtas naujas vaistas, gebantis radikaliai pakeisti išgyvenamumo rodiklius ir suteikti pacientams vilties pasveikti. Turbūt pastaraisiais metais didysis proveržis susijęs su klinikiniais genetikos laimėjimais. Mes pradedame geriau suprasti patogenezinius onkologinių ligų mechanizmus, o atsiradę įvairūs biologiniai žymenys suteikia galimybę patikslinti diagnozę bei konkrečiam pacientui pritaikyti individualų, tik jam tinkamiausią bei efektyviausią gydymą. Visa tai lemia gerus gydymo rezultatus, todėl natūraliai didėja galimybė pasveikti. Kai kuriomis onkologinėmis ligomis sergančių pacientų išgyvenamumo rodikliai iš tikrųjų yra geri.

 

Sergamumas priešinės liaukos vėžiu – viena didžiausių sveikatos problemų. Kokios pastarųjų metų sergamumo šia liga ir mirštamumo tendencijos mūsų šalyje?

Lietuvoje kiekvienais metais nustatoma apie 2700–3000 naujų prostatos vėžio atvejų. Tokie rodikliai atitinka Europos sergamumo prostatos vėžiu vidurkį. Tai turbūt susiję su mūsų šalyje vykdoma ankstyvąja prostatos vėžio diagnostikos programa, kuri padeda nustatyti daugiau ankstyvųjų vėžio formų. Tenka priminti, jog mažos rizikos prostatos vėžiu sergančių pacientų operuoti ar taikyti jiems spindulinį gydymą neskubame – jie aktyviai stebimi. Tokių pacientų vis daugėja. Mes aiškiai suvokiame, kad ne kiekvieną prostatos vėžį iškart reikia gydyti aktyviai.

 

Vienas aktualiausių kovos su vėžiu klausimų – laiku nustatyta diagnozė. Kaip šiandien Lietuvos gyventojai naudojasi tokia galimybe? Ar jiems pasiekiamos visos diagnostikos priemonės?

Bendroji visos onkologijos taisyklė yra gerai žinoma: kuo anksčiau nustatoma liga, tuo daugiau galimybių ją efektyviai gydyti. Lietuvoje turime viską, ko reikia ligai diagnozuoti: gerą urologijos stacionarų tinklą, specialistų, valstybės finansuojamą ankstyvosios diagnostikos programą. Ar žmonių aktyvumas didėja? Ne, jis nesikeičia. Pastebime, jog programoje linkę dalyvauti tie patys vyrai, kurie reguliariai tikrinasi sveikatą, nors mes norėtume, kad ankstyvosios prostatos vėžio patikros programoje dalyvautų visi tam tikro amžiaus Lietuvos vyrai. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vyrai yra aktyvesni nei gyvenantys rajonuose. Kodėl? Arba pastarųjų sąmoningumas menkesnis, arba šeimos gydytojai ne visada tinkamai informuoja savo pacientus dėl patikros. Todėl labai norėtųsi paprašyti rajonuose gyvenančių vyrų truputį daugiau dėmesio skirti šiai programai, o rajonų centruose dirbančių šeimos gydytojų – kad jie nuolat primintų vyrams apie galimybę dalyvauti šioje programoje. Galbūt daugeliui jų pakaks vieno tyrimo – elementarių PS A rodiklių įvertinimo, o esant reikalui – konsultuos gydytojai urologai. Šiuo metu Lietuvoje prieinamos visos šiuolaikiškos diagnostikos priemonės.

 

Priešinės liaukos vėžio baigtims, prognozei labai svarbus laiku skirtas tinkamas bei efektyvus gydymas. Kokia šios ligos gydymo schema veiksmingiausia? Kaip apibrėžtumėte daugiadisciplinę specialistų pagalbą pacientams? Ar ta pagalba prieinama kiekvienam ligoniui?

Patikros programa padeda nustatyti didžiąją dalį ankstyvųjų stadijų vėžio atvejų – apie 60–70 proc., kai dar galima pacientą efektyviai gydyti arba siūlyti jam aktyvią stebėseną. Jeigu vyresnio amžiaus (daugiau nei 60 metų) pacientui nustatytas mažos rizikos prostatos vėžys, dažniausiai siūloma elementari stebėsena. Jei jis nesutinka – galima aptarti operacinio gydymo, radikalios prostatoektomijos arba spindulinės terapijos (gama spinduliais arba brachiterapija) galimybes. Visus šiuos gydymo metodus galima taikyti. Paprastai pacientas, kuriam nustatytas mažos rizikos prostatos vėžys, pats pasirenka pageidaujamą gydymą. Jeigu nustatoma ankstyvoji vėžio stadija, tačiau liga yra agresyvi (pagal tam tikrus klinikinius požymius galima prognozuoti ateitį), tada, be abejo, stebėsena nebus siūloma, o rekomenduojamas chirurginis arba spindulinis gydymas. Pastaruoju metu patikimai įrodyta, jog chirurginis gydymas,radikali prostatoektomija geriausiai padeda įveikti prostatos vėžį. Šiuo klausimu mes polemizuojame su radioterapeutais, kurie linkę tokiam pasirinkimui prieštarauti, tačiau naujausi pastarųjų metų tiek epidemiologiniai, tiek klinikiniai tyrimai gan argumentuotai pirmenybę teikia būtent chirurginiam gydymui. Pagal susiformavusią klasikinę gydymo taktiką jaunesniems pacientams dažniau siūlome chirurginį gydymą, o vyresnio amžiaus ligoniams, ypač sergantiems gretutinėmis ligomis, labiau linkstame taikyti spindulinį gydymą. Pažengusios (maždaug trečios arba ketvirtos) stadijos vėžys (nustatoma apie 20–30 proc. naujų atvejų) pradedamas gydyti chirurginiais metodais – jeigu ligonis dar yra pakankamai sveikas ir gali atlaikyti operaciją. Tačiau, nors tokie pacientai ir nėra beviltiški, jiems vien tiktai chirurginio gydymo neužtenka: tenka taikyti dar ir spindulinį, ypač jei sergama ir gretutinėmis ligomis. Belieka tiktai padėkoti kolegoms radiologams, įvaldžiusiems daug pažangių metodikų, tarp jų ir didelių dozių brachiterapiją, kurios derinamos su medikamentine kastracija. Toks kombinuotas gydymas leidžia tikėtis tikrai neblogų rezultatų. Maždaug 75 proc. ligonių, tikėtina, gali išgyventi 10 metų neatsinaujinant ligai. Tai puiku. Jau išplitusio, pažeidusio kaulus vėžio atvejų naujai diagnozuojama palyginti nedaug (apie 5–10 proc.). Tokiems pacientams taikomas bazinis gydymas: hormonų terapija, po jos – chemoterapija ir dar keletas naujų vaistų. Juos galima gydyti hormonų preparatais ar naujos kartos chemoterapija. Vilčių teikia ir naujosios radioaktyviosios medžiagos. Taigi, net ir išplitęs vėžys gali būti sėkmingai gydomas naujais vaistais, kurie yra labai efektyvūs ir gerokai padidina išgyvenamumą. Tiksliai pasakyti, kokia gydymo taktika efektyviausia ir tinkamiausia, nėra lengva. Kiekvienam pacientui mes stengiamės pritaikyti individualų gydymą. Tokia individualizuota (o tai reiškia ir tinkamiausia, tikslingiausia) konkretaus paciento gydymo taktika neretai parenkama po konsultacijų bendru keleto specialistų sprendimu. Štai čia ir išryškėja daugiadisciplinės komandos koncepcija, kai įvairių specialybių gydytojai, žinodami savo darbo specifiką, pasiūlo optimalų gydymo variantą konkrečiam pacientui. Tokią gydymo formą jau kurį laiką taiko Nacionalinis vėžio centras, tokios taktikos laikosi ir LSMU Kauno klinikų medikai. Pas mus suburtose daugiadisciplinėse komandose, kurių yra keletas, dalyvauja onkologai, chirurgai, torokaliniai chirurgai, gastroenterologai, radiologai ir kitų specialybių gydytojai. Jiems keliami klausimai paprastai būna gan aiškūs, apibrėžti metodinėse rekomendacijose, bet vis dėlto nepavyksta išvengti klinikinių dilemų, kai reikia gerokai pasukti galvą, norint nuspręsti, koks gydymas bus naudingiausias pacientui. Be abejo, sprendžiant individualaus gydymo klausimą pasireiškia ir tam tikri profesiniai interesai. Pavyzdžiui, galbūt kartais chirurgas mano, kad jo siūlomas gydymo metodas yra pats tinkamiausias, tačiau onkologo nuomonė yra kita, torokalinio terapeuto – vėlgi kitokia, tačiau aptarus pasiūlymus, tarpusavyje suderinus interesus pavyksta priimti bendrą pacientui naudingiausią sprendimą. Juk iš tiesų mes turime jam suteikti kvalifikuotą pagalbą. Bendrojoje onkologijoje daugiadisciplinio darbo komandos principas tampa būtinybe.

 

Kokie rezultatai jus, kaip specialistą, labiausiai džiugina?

Iš tiesų džiugina kiekvienas sėkmingai gydomas pacientas, kuris mūsų padedamas įveikia sunkią ligą ir dabar puikiai jaučiasi, gali kokybiškai gyventi. Kalbant apie lokaliai išplitusį prostatos vėžį, svarbu pabrėžti, jog tikrai nereikia „nurašyti“ tokių ligonių, nors rizika ir didelė. Vis daugiau jų operuojame, esame įsitikinę, jog tai modernus požiūris į onkologinę ligą, nes juos galime efektyviai gydyti. Antra gana ryški tendencija – mūsų gebėjimas nustatyti vėžį vis jaunesniems vyrams, kai galimybė efektyviai gydyti gerokai didesnė. Tad jau kuris laikas operuojame vis jaunesnio amžiaus pacientus. Radiologai irgi jaunesniems vyrams sėkmingiau gali taikyti spindulinį gydymą. Vis daugiau vyrų yra stebimi. Manau, tokia taktika labai šiuolaikiška, požiūris – teisingas.

 

Pasaulis pamažu nuo radikalių operacijų pereina prie tausojamųjų, minimaliai invazinių gydymo būdų. Kas trukdo tai padaryti Lietuvoje ir pasiekti dar geresnių onkologinių ligų gydymo rezultatų?

Visame pasaulyje prostatos vėžys operuojamas minimaliai invaziniu būdu, vadinamąją Da Vinci technologiją. Manyčiau, jog ateinančiais ar dar kitais metais Vilniaus bei Kauno universitetinės klinikos turėtų įsigyti šias robotines sistemas. Kitas svarbus aspektas – atkryčių gydymas. Liga, ypač po spindulinio gydymo, dažnai atsinaujina, todėl dar reikėtų taikyti įvairius papildomus gydymo metodus, pavyzdžiui, krioterapiją arba akivaizdžiai reikalingą vadinamąją HIFU technologiją. Lietuvoje labai stinga minimaliai invazinio gydymo būdų, todėl stengiamės kelti šią problemą ir ieškoti jos sprendimų. Tai labai svarbu, nes minimaliai invazinis gydymas saugesnis žmogaus sveikatai, greičiau sveikstama bei grįžtama į visavertį gyvenimą, o taip taupomos valstybės biudžeto lėšos. Kita vertus, kai pacientai žino, kad gydymo metodas yra mažiau žalojantis, jie mažiau priešinasi, labiau linkę gydytis.

 

Jūsų, kaip urologo-onkologo-chirurgo žvilgsnis į ateitį… Ko iš jos tikitės?

Dalyvaudamas kongresuose girdžiu naujausius pranešimus ir labai noriu, kad pas mus kuo greičiau būtų įdiegtos pažangios vėžio gydymo technologijos, kad sparčiau trumpėtų „technologinė pauzė“, mat pasaulyje pradėta naudoti įranga bei technologijos mus pasiekia tiktai po 5–6 metų, o antai, diskusijos apie robotinės Da Vinci sistemos įdiegimą tęsiasi jau apie 14 metų. Labai svarbu, kad atsiranda ir naujų vaistų, naujų biologinių, genetinių žymenų, kurie lemia gydymo efektyvumą. Taigi, viliuosi, jog ateinantieji 10–15 metų mums atneš daug naujienų ir pažangos. To laukia ne tik medicinos paslaugas teikiantys specialistai, bet labiausiai – sergantys pacientai. Ar pavyks sumažinti sergamumą? Nesu tikras…

Bet galbūt pagerinsime išgyvenamumo rodiklius, nes įmanoma taikyti daugiau sistemiškai veikiančių vaistų, mažesnį šalutinį poveikį sukeliančią biologinę terapiją. Kita vertus, reikia įvertinti, jog valstybės biudžetas didėja, todėl gerėja sąlygos ligonius gydyti naujausiais vaistais. Gera žinia ta, jog šiemet Valstybinės ligonių kasos sprendimu jau kompensuojamas gydymas abiraterono acetatu. Mano žiniomis, šiemet dešimčiai pacientų jau skirtas gydymas šiuo vaistu. Ligonių kasos nusprendė kompensuoti ir antros eilės prostatos vėžio chemoterapiją. Tai bus patvirtinta per artimiausius keletą mėnesių.

Kalbėjosi R. Pečeliūnienė

Šaltinis "Lietuvos gydytojo žurnalas"

 

Rašyti komentarą

Captcha