Desloratadino privalumai gydant alerginį rinitą

Įvadas

Alerginis rinitas (AR) yra labiausiai paplitusi lėtinė alerginė liga, kuria serga 10–30 proc. suaugusiųjų visame pasaulyje (1–3). Lietuvoje, pagal Lietuvos Higienos ins­tituto duomenis, AR 2007 metais diagnozuotas 17,7 proc. besikreipusių 0–17 metų vaikų – beveik 5 proc. daugiau nei 2004 metais. O 2014 metais AR sergančių asmenų skaičius Lietuvoje buvo 36 736, t. y. iš 1 000 gyvento­jų sirgo 12,53 (4). Įdomu, kad, JAV duomenimis, pagal bendro dienos darbingumo praradimą vienam darbuo­tojui, sergantieji AR pirmauja prieš sergančius cukri­niu diabetu, depresija, migrena ar ūmine kvėpavimo takų infekcija (5). Taigi AR, nors atrodytų ir nesunki liga, stipriai neigiamai veikia ne tik paciento gyvenimo kokybę, bet ir ekonomiškai yra nuostolinga.

Patogenezė ir ištyrimas

AR vystosi, kai ant nosies gleivinės patenka alerge­nas, kuriam asmuo jau yra įsijautrinęs anksčiau. Aler­genas gleivinėje sukelia bifazę imunoglobulino E (IgE) medijuojamą reakciją, kuri pasireiškia putliųjų ląste­lių degranuliacija ir uždegiminių mediatorių išsiskyri­mu (3, 6). Dėl uždegiminių ląstelių infiltracijos nosies gleivinės jautrumas alergenui dar padidėja ir tada jau mažesni alergeno kiekiai gali sukelti simptomus. Tai vadinama gruntavimo (angl. priming) fenomenu (7). Nosies gleivinės hiperreaktyvumas tiesiogiai susijęs su simptomų išreikštumu (8). Rekomenduojamas paciento ištyrimas, įtariant AR, nurodytas 1 pav.

AR gydymas

Šiuo metu AR gydyti naudojamos kelios vaistų klasės: antihistamininiai vaistai, dekongestantai, leu­kotrienų antagonistai ir įnosiniai gliukokortikosteroi­dai (GKS). Jų pasirinkimas priklauso ir nuo klinikinės situacijos (2 pav.).

Antihistamininiai preparatai vaikams ir suaugusie­siems gydyti naudojami nuo XX amžiaus 5 dešimtme­čio. Daugybėje kontroliuojamųjų tyrimų įrodytas šios vaistų klasės saugumas ir efektyvumas gydant AR. Tie­sa, šie preparatai efektyvumu nusileidžia įnosiniams GKS, tačiau daugumai pacientų, kuriems pasireiškia lengvas ar vidutinio sunkumo AR, jie yra pakankamai efektyvūs. Pagrindinis jų privalumas – santykinai nedi­delė kaina, greita poveikio pradžia ir efektyvumas mal­šinant epizodinius simptomus. Antihistaminai, naudo­jami alerginėms ligoms gydyti, veikia H1 receptorius, taip pat pasižymi antiuždegiminiu poveikiu in vitro. Pa­gal patekimą į CNS, jie klasifikuojami į pirmos ir antros kartos preparatus. Senesnieji, pirmos kartos, preparatai, yra lipofiliškesni ir lengvai praeina per hematoencefali­nį barjerą, taip pat pasižymi antimuskarininiu poveikiu. Naujieji, antros kartos, preparatai yra labai selektyvūs H1 receptoriams ir menkai praeina per hematoencefali­nį barjerą į CNS.

Pirmos kartos preparatai (pvz., difen­hidraminas, hidroksizinas, chlorfeniraminas) pasižymi sedaciniu poveikiu, sukelia gleivinių džiūvimą. Svarbu, kad jie sutrikdo darbinį aktyvumą net ir nesant subjekty­vių mieguistumo pojūčių. Antros kartos preparatai (pvz., desloratadinas, cetirizinas, bilastinas, rupatadinas, fekso­fenadinas, levocetirizinas, loratadinas) turi būti naudo­jami kaip pirmo pasirinkimo. Geriamųjų antihistamini­nių vaistų privalumas – greita veikimo pradžia, juos pa­kanka vartoti 1 k./d., nesivysto pripratimas. Esant nepa­veikiam vienam preparatui, galimas efektas pavartojus kitą. Maksimalus efektas stebimas vartojant šiuos vais­tus kasdien. Tiesa, ir vartojant pagal poreikį epizodiškai, stebimas simptomų sumažėjimas, ypač jaučiantiesiems epizodinius simptomus. Daugelyje tyrimų, kuriuose ly­ginti įnosiniai GKS su geriamaisiais antihistaminais gy­dant AR, nustatyta, kad įnosiniai GKS efektyvesni, ypač vyraujant nosies užburkimui. Antihistaminai, vartojami monoterapijai epizodiškai ar nuolat, gali būti irgi pakan­kamai efektyvūs. Skiriami kartu su įnosiniais GKS, jie paprastai nepadidina gydymo efektyvumo, tačiau nuolat vartojant geriamuosius antihistaminus ir įnosinius GKS pagal poreikį, stebimas geras poveikis.

Desloratadinas

Desloratadino, antros kartos H1 receptorių antagonis­to, klinikinis efektyvumas įrodytas atlikus daug tyrimų. Jis turi ilgiausią pusinės eliminacijos laiką iš visos antros antihistamininių vaistų grupės preparatų, jungiasi prie H1 receptorių su didžiausiu afinitetu (2 lentelė), lėtai skyla, pasižymi nekonkurenciniu antagonizmu ir atvirkštiniu agonizmu, taip efektyviai slopindamas histamino sukel­tą alerginę reakciją sergant ne tik dilgėline, bet ir AR.

Desloratadinas nesukelia mieguistumo ir muska­rininių nepageidaujamų reakcijų (9). Bendrai deslo­ratadino saugumas ir toleravimas tolygus placebui (10). Desloratadinas yra vienas saugiausiųjų anti­histaminių preparatų. 4 tyrimų apžvalga parodė, kad nepageidaujamų reakcijų dažnis vartojant deslora­tadiną pasireiškia tik 0,37 proc. pacientų (11). Daž­niausios nepageidaujamos reakcijos buvo nuovargis (0,07 proc.), galvos skausmas (0,07 proc.), sausumas burnoje (0,04 proc.) ir pykinimas (0,03 proc.). Deslo­ratadino toleravimas buvo vertinamas kaip puikus / geras 98,5–99,1 proc. tiek tyrėjų, tiek ir pačių paci­entų (11). Įdomu, kad kai kuriuose palyginamuosiuo­se tyrimuose desloratadino efektyvumas buvo verti­namas kaip daug geresnis 59,4–88,0 proc. pacientų, anksčiau gydytų kitais antihistaminais, pvz., cetirizi­nu, feksofenadinu, loratadinu ar mizolastinu (p<0,01). 51,6–82,4 proc. tiriamųjų pacientų nurodė, kad deslo­ratadinas greičiau sumažino simptomus, nei prieš tai vartoti antihistamininiai preparatai (1).

Desloratadinas gali veikti histamino receptorių aktyvumą, slopinti uždegiminius citokinus ir chemo­kinus arba stimuliuoti uždegiminių ląstelių migraciją ir išgyvenamumą. In vitro tyrimų duomenys patvirti­na antiuždegiminį desloratadino poveikį uždegiminių ląstelių funkcijai ir mediatorių atpalaidavimui. Nuo dozės priklausomas antiuždegiminis atsakas in vi­tro tyrimuose sudaro prielaidas didinti desloratadino dozę, norint pasiekti stipresnį antiuždegiminį veiki­mą. Esama informacija leidžia manyti, kad deslora­tadinas gali veikti uždegimo mechanizmus kitais ke­liais, ne tik blokuojant H1 receptorius (12).

Esant sezoniniam, nuolatiniam ar epizodi­niam AR, gali būti skiriami ir įnosiniai antihista­minai, tačiau įrodymų lygmuo mažesnis ir efek­tyvumas nesiekia geriamųjų antihistamininių pre­paratų efekto.

Sudėtinis AR gydymas turėtų būti taikomas pa­cientams, kuriems monoterapija nėra labai efek­tyvi (3 pav.). Alergenui specifinė imunoterapija turi būti skiriama pacientams, kuriems nelabai efektyviai veikia medikamentinis gydymas taikant ar netaikant aplinkos kontrolės priemones. Apatinių nosies kriau­klių sumažinimo operacija gali būti siūloma pacien­tams, sergantiems AR ir esant nosies obstrukcijai bei apatinių nosies kriauklių padidėjimui, kuris gydomas medikamentais nemažėja (13).

Apibendrinimas

Apibendrintos įvairių sutarimų rekomendacijos pa­teikiamos 2 lentelėje. Įvairiuose specialistų sutarimuo­se ir rekomendacijose nurodoma, kad antros kartos ge­riamieji antihistamininiai vaistai rekomenduotini paci­entams, sergantiems AR, kurių pagrindiniai simptomai yra čiaudulys ir niežulys. Ši rekomendacija remiasi kon­troliuojamaisiais atsitiktinės imties tyrimais, o įrodymų patikimumas didelis.

Šaltinis: "Internistas" Nr.5,2016m.