Meniu

Bėrimas dilbių srityje: anamnezės svarba diagnostikoje

2015-12-13

Bėrimas dilbių srityje: anamnezės svarba diagnostikoje

Įvadas

Straipsnyje trumpai apžvelgsime fitofotoderma­tito požymius, diferencijavimo nuo kitų sutrikimų ypatumus, svarbiausius gydymo aspektus. Pristaty­sime keletą klinikinių atvejų, iliustruojančių, kaip gali išsivystyti šis odos pažeidimas.

Fitofotodermatitas

Pirmą kartą būklė, kurią šiandien vadiname fi­tofotodermatitu, aprašyta 1942 metais kaip odos reakcija į tam tikrų augalų ir saulės spindulių deri­nį. Fitofotodermatitas išsivysto esant 2 sąlygoms: · oda turi būti turėjusi kontaktą su augalinės kilmės medžiaga, didinančia jautrumą ultravioletiniams saulės spinduliams; · po to oda turi būti apšvitinta minėtais spinduliais. Simptomai labai panašūs į nudegimo simptomus, taip pat jie ir gydomi.

Pietų šalyse vasarą žaliųjų citrinų sultys yra vie­na dažniausių šios ligos priežasčių. Kaip tik todėl šių šalių gydytojai neretai tokius atvejus vadina Mar­garitos dermatitu, nes būtent šiam kokteiliui ruošti naudojamos žaliosios citrinos. Panašią reakciją gali sukelti ir paprastosios citrinos, petražolės, salierai, morkos, figos. Daugeliu atvejų nudegimai būna švel­nūs, tačiau kraštutiniais atvejais gali būti labai rim­ti, skausmingi ir juos tenka ilgai gydyti.

Simptomai ir diagnozavimas

Odos plotą, išteptą fototoksinėmis medžiago­mis, apšvietus saulės spinduliais, išsivysto alergi­nė reakcija. Fototoksinės reakcijos pasireiškia dėl laisvųjų radikalų susidarymo odai kontaktuojant su cheminėmis medžiagomis. Šio proceso padari­nys – ląstelinių struktūrų pažeidimas ir ūminės už­degiminės reakcijos išsivystymas. Skirtingai nuo fotoalerginių reakcijų, kurios išsivysto unikalios predispozicijos žmonėms, fototoksinės reakcijos pasireiškia daugumai žmonių, kuriuos veikia fo­totoksinės medžiagos kartu su UV spinduliais. Fo­totoksinė reakcija atsiranda tik toje vietoje, kurią paveikė minėti veiksniai. Pašalinus odą įjautrinan­čią priežastį, oda iš karto ima gyti. Oda išberiama tuojau pat ar praėjus trumpam laikui po šviesos ekspozicijos (paprastai po kelių valandų). Klini­kiniai simptomai panašūs į saulės nudegimą: atsi­randa paraudimas, patinimas, pūslės kartu su ge­liančiu, deginančiu arba duriančiu skausmu. Pūslės būna didelės ir mažos, lupasi oda, šlapiuoja, niež­ti. Gali būti erozijų ir šašų. Praėjus ūminiam bėri­mo periodui, odoje gali išlikti pigmentacijos plo­tų, kurie bėgant laikui išnyksta. Kartais lieka lėti­nių odos pokyčių, panašių į plokščiąją kerpligę ar vėlyvąją odos porfiriją.

Fototoksinis dermatitas – kontaktinio dermati­to forma – diagnozuojamas remiantis klinikiniais simptomais ir žinojimu, kad buvo vartoti atitinka­mi preparatai. Taigi gydytojas turėtų išsiaiškinti, ar pacientas kontaktavo su augalais, vaisiais; ar buvo naudoti vaistai, kosmetikos priemonės, ku­rių sudėtyje yra augalinės kilmės aliejų. Renkant pacientų anamnezę, būtina teirautis apie jų pomėgius, užsiėmimus laisvalaikio metu; kokio pobūdžio darbą jie dirba; galbūt naudoja kokias nors liaudies medicinos gydymo priemones, pan.

Fizinio tyrimo metu ūminėje fazėje (praėjus 24 val. (daugiausiai 48–72 val.) po kontakto su fo­totoksine medžiaga ir UV ekspozicijos) matysime eritemą ir edemą su pūslėmis ar be jų. Tokie požy­miai stebimi 3–5 dienas. Odos pažeidimai gali būti keistos ar linijinės konfigūracijos ir dažniausiai lo­kalizuojasi dorsalinėje plaštakų pusėje, riešų, dil­bių ar blauzdų srityse. Pacientai dažniau skundžia­si skausmingu deginimu nei niežuliu, kuris būdin­gesnis alerginiam kontaktiniam dermatitui. Hiper­pigmentacija pasireiškia po 1–2 savaičių ir gali tęs­tis mėnesiais ar net metais. Kartais uždegimas būna lengvas, pastebima tik hiperpigmentacija.

Kartais fitofotodermatitą nustatyti nėra taip lengva. Medicininėje literatūroje aprašomas ty­rimas, kad 19 vaikų, hospitalizuotų į ligoninę dėl įvairaus pobūdžio odos pažeidimo pasireiškimo, fitofotodermatito diagnozė nustatyta ne taip jau lengvai. 1 iš pacientų būklė buvo klaidingai įver­tinta kaip fizinio pobūdžio sužalojimai (smurtas šeimoje), kitam diagnozuota herpes simplex in­fekcija.

Klinikiniai atvejai: 4 pacientai, kuriems pasireiškė bėrimai dilbių srityje

Pirmas ir antras pacientas. Du 36 ir 32 metų bro­liai saulėtą dieną sode nuiminėjo petražolių derlių. Po dienos dilbių srityje atsirado kiek skausmingi, neįprasti dryžiai ir linijinis eriteminis pūslinis bė­rimas su patinimu toje vietoje (1A, B pav.).

Trečias pacientas. 19 metų vaikinas karštą va­sarą dirbo barmenu lauko kavinėje, gamino įvai­rius kokteilius, spaudė šviežias vaisių sultis (dau­giausiai iš citrusinių vaisių). Pas gydytoją atvyko skųsdamasis, kad dešinės rankos vidinio alkūnės linkio paviršiuje atsirado eriteminis pūslinis, suke­liantis deginimo pojūtį bėrimas (1C pav.).

Ketvirta pacientė. 39 metų moteris atvyko skųsdamasi keistu, eriteminiu, šiek tiek padidėju­sios pigmentacijos bėrimu dilbių srityje (1D pav.). Prieš savaitę ji darželyje ravėjo, retino rūtų gyva­tvorę. Pacientė nurodė, kad jau kitą dieną nurody­toje vietoje (dilbių srityje) atsirado skausmingas patinimas, pūslių. Būklė palengvėjo tepant kremu su mentolu ir steroidais.

Šiems pacientams diagnozuotas fitofotoder­matitas – odos uždegimas, kuris išsivysto dėl saulės spindulių ir augalinės kilmės cheminių medžiagų sąveikos. UV spinduliai (ypač UV-A 320–380 nm) suaktyvina augaluose esančius fu­rokumarinus (psoralenus), kurie ir sukelia odos pažeidimą. Vaistų ar augalų sukeltoms fototoksi­nėms reakcijoms būdingas odos peršėjimas, pa­raudimas, patinimas. Odoje gali susidaryti pūs­lių ir erozijų.

Kas dažniausiai sukelia fitodermatitą?

Šiuo metu įvardijama apie 100 augalų, kuriems prisilietus prie odos ir pabuvus saulėje odos ir au­galo tiesioginio kontakto vietoje atsiranda pūslių. Nurodoma, kad fitodermatitą dažniausiai sukelia 4 šeimų augalai, t. y. salieriniai arba skėtiniai (pir­miesiems 2 mūsų pacientams – petražolės), rūtiniai (mūsų pacientė ravėjo rūtas; kiti mums geriau pa­žįstami – apelsinai, citrinos, kinkanai), šilkme­diniai (fikusai, figmedžiai, šilkmedžiai) ir pupi­niai / ankštiniai (lubinai, liucernos, žirniai, ožra­gės, kt.). Salieriniai / skėtiniai – viena dažniausių augalų šeimų, su kuria susiduria Lietuvos gyven­tojai, turi skėčio pavidalo žiedyną, susitelkusį stie­bo ir jo šakų viršūnėse. Toks išskirtinės išvaizdos žiedynas padeda juos lengvai atpažinti. Šiems au­galams priklauso mums gerai pažįstamos petražo­lės, morkos, pastarnokai, salierai.

Nereikia pamiršti, kad su psoralenais susidu­riame bene kasdien, nes jų būna kvepaluose, kre­muose, įvairiose kitose kosmetikos priemonėse. Yra be galo daug medikamentų, kurie gali sukel­ti fototoksines ar fotoalergines reakcijas. Tokiais pavojais pasižymi gana dažnai vartojami vaistai:

· antibiotikai (sulfanilamidai, tetraciklinai);
· diuretikai;
· kraujospūdį mažinantys vaistai;
· nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo;
· psoralenai;
· salicilo rūgštis;
· aspirinas;
· peroraliniai kontraceptikai;
· kai kurie antidepresantai.

 

Diferencinė diagnozė

Šią būseną reikėtų atskirti nuo sutrikimų, iš­vardytų 1 lentelėje. Diferencijai paprastai pakanka atidžiai surinktos anamnezės ir fizinio ištyrimo. Jei būtina, atliekami laboratoriniai tyrimai, pavyzdžiui, porfirino koncentracija (norint ekskliuduoti vėlyvąją odos porfiriją), fotoaplikaciniai testai (norint atskirti fototoksinį ir fotoalerginį dermatitą), mikrobiologi­nis pūslių turinio (aspirato) tyrimas, atliekama biop­sija histologiniam tyrimui, kt. Fototoksiniam vaikų dermatitui būdingi bėrimai gali būti painiojami su žalojimo žymėmis – palietus vaiką rankomis, ant kurių yra sulčių likučių, ant kūno gali atsirasti pirš­tų ar delnų formos žymių.

Apibendrinimas

· Fitofotodermatitas išsivysto kaip odos reakcija į tam tikrų augalų ir saulės spindulių derinį.
· Fitofotodermatitas diagnozuojamas remiantis klinikiniais simptomais ir anamneze, iš kurios sužinome, kad oda buvo paveikta tam tikromis fototoksinėmis medžiagos ir po to švitinta saulėje.
· Fitodermatito požymiai: paraudimas, patini­mas, pūslės, skausmas/2405">skausmas. Pūslių būna įvairaus dydžio, oda šlapiuoja, niežti. Gali būti erozijų ir šašų. Gali išlikti pigmentacijos plotų, kurie bėgant laikui išnyksta.
· Charakteringas odos pažeidimas atsiranda per 24 val. (daugiausiai – 48–72 val.) po kontakto su fototoksine medžiaga ir UV ekspozicijos.
· Diferencijuojant labai svarbi anamnezė.
· Specifinio gydymo nėra. Ūminėje fazėje svar­biausia odos vėsinimas ir drėkinimas.
· Fitofotodermatito galima išvengti naudojant tinkamas apsaugos priemones.

Parengė gyd. Alvyda Pilkauskienė Kauno Dainavos poliklinika

Šaltinis: Internistas Nr.6

 

Rašyti komentarą

Captcha