Ankstyvos intervencijos gydant 2 tipo cukrinį diabetą nauda
Sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu skaičius sparčiai auga. Tam įtakos turi ne tik gyventojų skaičiaus didėjimas, gyvenimo trukmės ilgėjimas, urbanizacija, bet ir nutukimas ir sėslus gyvenimo būdas. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2014 m. cukriniu diabetu sirgo 9 proc. suaugusiųjų populiacijos [1]. Manoma, kad ateityje šis skaičius tik augs, daugiausia dėl didėjančio sergamumo aukštesnės ekonomikos šalyse. 2 tipo cukrinis diabetas daug metų gali nesukelti jokių specifinių simptomų, ir tai paaiškina, kodėl beveik pusė atvejų yra neišaiškinti [2, 3]. Nuolatinė hiperglikemija, net ir nesant cukrinio diabeto simptomų, žaloja organizmą, atsiranda komplikacijų, didėja mirtingumas dėl visų priežasčių [4]. Norint to išvengti, labai svarbu cukrinį diabetą kuo anksčiau išaiškinti ir pradėti gydyti.
Amerikos klinikinių endokrinologų asociacija ir Amerikos endokrinologų kolegija paskelbė rizikos grupes, kurias reikėtų reguliariai tikrinti, ar neserga 2 tipo cukriniu diabetu, nes jiems šios ligos rizika yra didesnė. Įvardinti rizikos veiksniai, kai, esant bent vienam iš jų, ligonį, ar neserga cukriniu diabetu, reikia tirti kas 3 metus, o, esant dviem ir daugiau veiksnių, – kasmet. Rizikos veiksniai pateikiami 1 lentelėje [5].
Įvertinus riziką susirgti 2 tipo cukriniu diabetu ir laiku išaiškinus ligą, galima užkirsti kelią komplikacijų vystymuisi. Atsitiktinių imčių kontroliuojamais tyrimais įrodyta, kad intensyvi glikemijos kontrolė sumažina mikrovaskulinių komplikacijų atsiradimo tikimybę [6, 7]. Dėl makrovaskulinių komplikacijų atsiradimo rizikos kol kas nėra visiškai aišku: Jungtinės Karalystės perspektyvusis diabeto tyrimas (UKPDS) ir tolimesnis pacientų stebėjimas parodė, kad, anksti paskyrus intensyvų gydymą, sumažėjo miokardo infarkto ir mirties dėl visų priežasčių rizika [7–9]. Kitais trimis intervenciniais tyrimais nustatyta, kad, esant progresavusiam cukriniam diabetui, trumpalaikė intensyvi glikemijos kontrolė ir pasiekta beveik normoglikemija didelės rizikos grupės pacientams nesumažino širdies ir kraujagyslių rizikos ir galbūt net buvo žalinga [10–12]. Bet, geriau išanalizavus visus šiuos tyrimus ir UKPDS tolimesnio pacientų stebėjimo rezultatus, buvo padaryta išvada, kad pacientams, kurių cukrinio diabeto trukmė nedidelė, yra mažas pradinis HbA1c ir kurie neserga širdies ir kraujagyslių ligomis, intensyvi glikemijos kontrolė sumažina širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimo riziką [13]. Sutarta, kad ankstyva intervencija yra naudinga.
Visų vadovų rekomenduojamas pirmas gydymo etapas – gyvenimo būdo korekcija ir metforminas. Šiuolaikinėje visuomenėje nutukimas tampa globaline epidemija dėl sėslaus gyvenimo būdo ir persivalgymo. Kadangi antsvoris ir nutukimas yra pagrindiniai 2 tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai, todėl gyvenimo būdo pokyčiai, tokie kaip mažesnis kalorijų suvartojimas ir didesnis fizinis aktyvumas, gerina glikemijos kontrolę [14]. Tokia intervencija dažniausiai yra visiškai saugi, nebrangi ir svarbi ne tik ligos pradžioje, bet ir vėlesniu laikotarpiu [15]. Deja, vien tokiomis priemonėmis sergantiesiems 2 tipo cukriniu diabetu palaikyti gerą glikemijos kontrolę pavyksta neilgai, nes nenukrenta svoris arba grįžta numesti kilogramai, progresuoja liga, todėl tenka skirti vaistų [15]. Pirmos eilės preparatas – metforminas. Įrodyta, kad jis efektyviai mažina glikemiją (HbA1c sumažėja net iki 3 proc.), o hipoglikemijos tikimybė maža. Vaistas nedidina svorio ir net susijęs su jo sumažėjimu. Dauguma pacientų jį gerai toleruoja, tačiau gydymo pradžioje iki 63 proc. gali pasireikšti virškinamojo trakto sudirginimo simptomų [15, 16]. Dėl šios priežasties rekomenduojama pradėti nuo mažos vaisto dozės (500 mg) vieną ar du kartus per dieną arba 850 mg vieną kartą per dieną, po 5–7 dienų, jei neatsirado virškinamojo trakto sudirginimo simptomų, dozę palaipsniui didinant. Rekomenduojama dozė – iki 1000 mg du kartus per dieną, maksimali – 3000 mg per dieną [15]. Pagal vaisto charakteristikų santrauką, vaisto vartojimą reikėtų nutraukti, kai glomerulų filtracijos greitis mažesnis nei 60 ml/ min., tačiau paskutiniais tyrimais įrodyta, kad metformino dozę reikia sumažinti, kai glomerulų filtracijos greitis mažesnis nei 45 ml/min., o nutraukti – kai sumažėja iki 30 ml/min., nes didėja, nors ir labai retos, bet gyvybiškai pavojingos laktatinės acidozės rizika. Vaisto taip pat negalima skirti, kai yra jautrumas jo sudedamosioms dalims, esant būklėms, kai yra ūminė ar lėtinė acidozė, tarp jų – ir diabetinė ketoacidozė su ir be komos.
Metforminas ne tik efektyviai koreguoja glikemiją – įrodytas ir jo kardioprotekcinis poveikis. Galimi jo mechanizmai pateikiami 2 lentelėje [17–22]. Taigi, ne tik gera glikemijos kontrolė, bet ir rizikos veiksnių korekcija vartojant šį preparatą padeda sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų dažnį.
2 tipo cukrinis diabetas jau pasiekė epidemijos ribas ir yra viena pagrindinių mirtingumo ir sergamumo priežasčių. Jo diagnostika kol kas išlieka iššūkiu, nors ir yra griežtai apibrėžti diagnostiniai kriterijai, tačiau yra nemaža nediagnozuotų atvejų, nes liga ilgą laiką gali būti besimptomė. Dėl šios priežasties svarbus reguliarus rizikos grupių tikrinimas. Diagnozavus ligą, svarbu parinkti kuo optimalesnę gydymo strategiją, kad būtų užkirstas kelias komplikacijų vystymuisi.
