Meniu

Ambroksolis: kosulys ir kvėpavimo takų infekcijos

2015-11-14

Ambroksolis: kosulys ir kvėpavimo takų infekcijos

Kiekvieno žmogaus kvėpavimo takai (KT) yra atviri ir į juos kasdien patenka iš mus supančios aplinkos mikroorganizmai. Tačiau KT yra daug apsauginių mechanizmų, lemiančių gerą apsisaugojimą nuo infekcijų. Su KT epitelio žiuželių pagalba iš kvėpavimo takų šalinamos kietosios dalelės, kitaip tariant, vykdomas mukociliarinis klirensas, o taurinių ląstelių gaminamos gleivės geba sulaikyti su oru į KT patekusius mikroorganizmus, bakterijas ar kitas daleles. Todėl pakitusi gleivių sudėtis ar epiteliocitų žiuželių judrumas gali būti vienas KT ligų patogenezinių veiksnių. Žinoma, kad pakitusi gleivių struktūra ar gausi jų gamyba yra svarbus veiksnys vystantis tiek ūminėms, tiek lėtinėms KT infekcijoms [1].

Priklausomai nuo priežasties, lėmusios KT infekcijos išsivystymą, pacientų gydymui skiriami antibiotikai, kosulį lengvinantys vaistai bei rekomenduojamas gausesnis skysčių vartojimas. Svarbu skirti mukolitikus, nes esant KT infekcijai, gleivės tampa tirštesnės, jų ženkliai padaugėja, jas sunkiau atkosėti. Dėl to liga gali užsitęsti. Ambroksolis yra vienas populiariausių mukolitikų, kuris skiriamas tiek suaugusiesiems, tiek paaugliams.

Daugėja antibiotikams atsparių mikroorganizmų

Kvėpavimo takuose uždegimas vystosi dėl įvairių veiksnių o bakterijos – tik vienas jų. Todėl gydymą antibiotikais rekomenduojama skirti tik įrodžius (laboratoriniais mikrobiologiniais tyrimais) esant bakterinę infekciją. Jau ne vienerius metus pabrėžiama, jog dėl neracionalaus, nepagrįsto antibiotikų (ypač plataus veikimo spektro) vartojimo daugėja jiems atsparių mikroorganizmų padermių [2]. Dabar aktyviai aiškinamasi, kaip galima sustabdyti atsparių antimikrobiniams preparatams padermių plitimą ir neprarasti veiksmingų antibiotikų [2]. Bet koks KT uždegimas, netgi banalus trachėjobronchitas, sukelia gleivių hipersekreciją, mukociliarinio klirenso pakitimus. Gleivių hipersekrecija savo ruožtu skatina kosulio refleksą, ir taip dalis gleivių su jose esančiomis bioterpėmis turėtų pasišalinti, tačiau itin klampios, tirštos gleivės yra sunkiai iškosėjamos. Nustatyta, jog sergant infekcinėmis bakterijų sukeltomis KT ligomis paciento organizme formuojasi bioterpės (1 pav.) [15]. Tai bakterijų kolonijos, augančios paciento KT esančiose gleivėse ir greitai prikimbančios tiek prie organinių, tiek neorganinių paviršių [3, 4]. Šiose kolonijose gausu ne tik pačių mikroorganizmų, bet ir tarpląstelinės medžiagos komponentų: baltymų, polisacharidų, DNR. Tokiose terpėse mikroorganizmai auga kaip labai gerai struktūruotos bendruomenės ir jų vystymąsi reguliuoja bei dar labiau skatina terpėje padidėjęs baltymų kiekis. Be to, tokiose bioterpėse persistuojančios bakterijos sunkiai pasiekiamos antibiotikams (2 pav.) [15], todėl jose gali formuotis antibiotikams atsparesnės padermės. Nurodoma, jog bioterpėse persistuojantys mikroorganizmai yra ženkliai atsparesni antibiotikams – jiems paveikti reikia nuo 100 iki 1000 kartų didesnės minimalios inhibicinės koncentracijos antimikrobinių vaistų [5]. Tai lemia keletas veiksnių. Pirma, antibiotikai sunkiai prasiskverbia į tokias bakterijų kolonijas dėl fizikinių terpių savybių [6]. Antra, daugelis antibiotikų veikia besidauginančius mikroorganizmus, o bioterpėse persistuojančios bakterijos neretai „užmiega žiemos mie gu“ ir po tam tikro laiko sąlygoja infekcinės ligos paūmėjimus (pavyzdžiui, sergant cistine fibroze) [7]. Trečia, tam tikri bioterpėse persistuojančių bakterijų atsparumo formavimo mechanizmai yra stipresni: pavyzdžiui, pakinta bakterijoje esanti antibiotiko veikiama molekulė – taikinys ir taip bakterija tampa jam atspari [7]. Bioterpės yra geriau apsaugotos nuo žmogaus imuninės sistemos apsauginio veikimo, jas sunkiau pasiekti už gynybą nuo infekcijų atsakingiems polimorfiniams mononuklearams, bioterpėse esančios bakterijos atsparesnės fagocitozei [7]. Nors bioterpėse augančios bakterijos skatina neutrofilų migraciją (chemotaksį), stiprina uždegimo procesą aplinkiniuose audiniuose, neutrofilų degranuliacija bei peroksido poveikis dėl bioterpėse esančio didelio gleivių kiekio esti sutrikę [8, 9]. Ir nors bioterpės skatina suaktyvėti komplemento sistemą, jose esančios gleivės apsaugo bakterijas nuo neutrofilų eliminuojančio poveikio [9]. Apibendrinant galima pasakyti, kad kai kurių bakterinių KT infekcijų atveju neretai susiformuoja bioterpė – darinys, skatinantis ar palaikantis antibiotikams atsparių bakterijų padermių susiformavimą ir dauginimąsi, o kad jos nesusidarytų, svarbu užtikrinti skystas gleives bei aktyvų pasišalinimą.

Mukolitikų vaidmuo stabdant bioterpių formavimąsi

Mukolitikai – tai grupė vaistų, dažnai skiriamų kosuliui palengvinti tuo atveju, kai dėl kvėpavimo takų pažeidimo sutrinka gleivių gamyba. Tiriant šių vaistų efektyvumą, buvo iškelta prielaida, kad mukolitikai taip pat galėtų veikti ir bakterijų bioterpės susiformavimą. Daug mokslinių tyrimų siekė įvertinti ir ambroksolio – vieno iš mukolitikų galimą papildomą poveikį bakterijų bioterpės stabilumui [10]. Manyta, jog vaistas dėl savo jau anksčiau įrodytų uždegimą slopinančių bei mukociliarinį klirensą skatinančių savybių galėtų pristabdyti bioterpių formavimąsi [1]. Pagrindiniai ambroksolio hidrochlorido, kaip mukolitiko, veikimo mechanizmai yra sekretomotorinis (skatina gleivių pašalinimą iš kvėpavimo takų) ir mukolitinis (mažina gleivių klampumą). Tyrimais buvo įrodytos ir kitos naudingos šios medžiagos savybės, pavyzdžiui, uždegimą slopinantis, oksidacinį stresą mažinantis, analgezinis bei surfaktanto gamybą normalizuojantis poveikis [1]. In vitro ir in vivo tyrimuose pademonstruotas ambroksolio hidrochlorido gebėjimas sumažinti įvairių uždegimo žymenų koncentracijas (pvz.: leukotrienų, interleukinų, tumoro nekrozės faktoriaus, citokinų, lipopolisacharozių, elastazės, mieloperoksidazių, laisvųjų radikalų), skatinti surfaktanto, imunoglobulinų (IgA, IgG) gamybą rodo, jog ši veiklioji medžiaga gali slopinti uždegimą, o tai gali apsaugoti plaučių audinius nuo pažeidimo [1]. Moksliniai tyrimai rodo, jog ambroksolis gali daryti įtaką bioterpių stabilumui [11]. In vitro sukurtos P. aeruginosa bioterpės buvo 7 dienas veikiamos ambroksolio hidrochloridu ir po to vertinamos apžiūrint jas elektroniniu mikroskopu. Ambroksoliu paveiktos bioterpės buvo plonesnės bei labiau fragmentuotos nei kontrolinės grupės tiriamųjų [11]. Nors tiksliai nėra žinoma, kuriuos bioterpių formavimosi etapus ambroksolis stabdo, manoma, jog jis veikia bent kelis: grįžtamą mikroorganizmų prisitvirtinimą prie paviršiaus, brendimą, atsiskyrimą [11]. Kituose tyrimuose šie atradimai taip pat buvo patvirtinti: ambroksolis in vitro reikšmingai mažino bakterijų prikibimą prie paviršių [12]. Fraschini ir bendr. atliko dvigubai aklą placebu kontroliuojamąjį tyrimą, kuriame buvo tiriamas antibiotikų biologinis prieinamumas gydant kvėpavimo takų infekcijas. Tyrime dalyvavo pacientai, sergantys infekcijos sąlygota paūmėjusia lėtine obstrukcine plaučių liga. Jie buvo gydomi antibiotikais – amoksicilinu, eritromicinu arba cefuroksimu. Kartu su antibiotikais tiriamiesiems atsitiktine tvarka buvo skiriamas gydymas ambroksoliu arba placebas. Pirmą ir septintą ligos dienas buvo tiriama antibiotikų koncentracija tiek pacientų kraujyje, tiek jų bronchų sekrete. Pacientų, gydytų ambroksoliu, bronchų sekrete buvo nustatyta statistiškai reikšmingai didesnė antibiotiko koncentracija nei tų pacientų, kurie gavo placebą. Tuo tarpu antibiotiko koncentracija kraujyje visų grupių pacientams buvo vienoda. Tai rodo, jog esti sinergizmas tarp mukolitiko vartojimo bei geresnės antibiotiko penetracijos į plaučių audinį [13]. Kitame tyrime [14] buvo vertinama, ar vartojamas ambroksolis turi teigiamą poveikį gydant paūmėjusį lėtinį bronchitą. Tie pacientai, kurie gavo gydymą ne tik amoksicilinu,bet ir ambroksoliu, kasdien atkosėdavo daugiau ir skystesnių skreplių nei tie pacientai,kurie gavo tik antimikrobinį gydymą. Taigi ambroksolis teigiamai veikia mukociliarinį klirensą, esant infekcijoms reikšmingai jį padidina [14] ir taip gerina klinikinį antibakterinių vaistų poveikį, greitina pacientų sveikimą bei padeda mažinti bendrąjį antibiotikų suvartojimą. Taigi ambroksolis, svarbus mukolitikų grupės atstovas, tiek in vitro, tiek in vivo tyrimuose demonstruoja savybes, kurios, nurodoma, jau dabar prideda papildomos vertės gydant kvėpavimo takų infekcijas bei gali turėti dar daugiau reikšmės ateityje.

Apibendrinimas

Ambroksolio hidrochloridas – mukolizinis preparatas, lengvinantis atsikosėjimą. Eksperimentiniais tyrimais įrodyta, kad šis vaistas turi ir kitų teigiamų poveikių gydant kvėpavimo takų infekcijas. Vaistas skatina kai kurių antibiotikų penetraciją į plaučių audinius. Pastarųjų metų in vitro tyrimų duomenys taip pat atskleidžia įdomias šio vaisto savybes veikti bakterijų bioterpės formavimąsi bei stabilumą. Reikia tikėtis, kad ateityje klinikiniai tyrimai įvertins šių vaisto savybių svarbą gydant bakterinėmis kvėpavimo takų ligomis sergančius pacientus.

Parengė Dr. R. Zaleckis

Šaltinis: "Vaistininko praktika"

 

Rašyti komentarą

Captcha