Meniu

Leukemijos laboratoriniai rodikliai

1. Lėtinė limfocitinė leukemija

Lėtinė limfocitinė leukemija LLL (CLL – angl. chronic lymphocytic leukemia) – tai limfoproliferacinė liga, kuri apibūdinama limfocitų susikaupimu kraujyje, kaulų čiulpuose, limfmazgiuose. LLL metu dažniausiai piktybiškai pakinta B limfocitai/1549">limfocitai. Tačiau tam tikrai daliai ligonių gali transformuotis ir T-limfocitai/1549">limfocitai. Morfologiškai limfocitai/1549">limfocitai primena normalius limfocitus, bet jų funkcija yra sutrikusi.

Laboratoriniai lėtinės limfocitinės leukemijos požymiai

Limfocitozė (daugiau nei 10×109/l);
anemija/73080">Anemija;
trombocitopenija/2633">Trombocitopenija;
Limfocitinė infiltracija (daugiau nei 30% kaulų čiulpų ląstelių – limfocitai/1549">limfocitai) kaulų čiulpuose;
Padidėjęs mielokariocitų skaičius kaulų čiulpuose;
Monokloninė kraujo limfocitų prigimtis (dažniausiai CD19+, CD5+);
Hipogamaglobulinemija;
Monokloninė gamapatija.

Tiriant kraują LLL sergantiems ligoniams, limfocitų paprastai randama daugiau nei 10×109/l. Limfocitų morfologinė išvaizda praktiškai normali, nepakitusi. Į akis krinta nebent tai, kad jie visi itin vienodi. LLL limfocitai/1549">limfocitai gali būti mažesnio diametro nei sveiki limfocitai/1549">limfocitai. Lėtinės limfoleukemijos metu limfocitozė neretai siekia 100×109/l ir daugiau. Tačiau daugumai ligonių, kuriems pirmą kartą diagnozuojama LLL, absoliutus limfocitų skaičius neviršija 30×109/l. Būdinga ir tai, kad randama Gumprechto šešėlių. Kitų kraujo ląstelių morfologija taip pat būna normali. Viena iš dažniausių lėtinės limfoleukemijos komplikacijų – autoimuninė hemolizinė anemija/73080">anemija. Teigiama Kumbso (Coombs) reakcija būna 65% sergančiųjų LLL. Tačiau tik 15% sergančiųjų pasireiškia hemolizinė anemija/73080">anemija. Retikulocitų skaičius LLL metu labai dažnai padidėja būtent dėl hemolizinės anemijos fono. LLL metu gali pasireikšti ir autoimuninė trombocitope- nija. Tokiu atveju, be trombocitopenijos, bus randami gigantiniai trombocitai/2631">trombocitai, MPV indekso padidėjimas. Tačiau, be autoimuninio faktoriaus, yra ir kita anemijos ir trombocitopenijos priežastis: pakitę limfocitai/1549">limfocitai infiltruoja kaulų čiulpus ir išstumia normalią eritropoezę ir trombocitopoezę. LLL diagnozės nustatymo momentu apie 20% ligonių diagnozuojama anemija/73080">anemija ir apie 10% – trombocitopenija/2633">trombocitopenija. Hemoglobino ir trombocitų skaičiaus mažėjimas yra nepalankūs LLL prognozės požymiai. Kaulų čiulpuose dažnai randamas padidėjęs mielokariocitų skaičius ir limfocitinė infiltracija. Infiltracija gali būti keturių tipų. Gali būti svarbu skirti difuzinį ir nedifuzinį tipus. Difuzinis infiltracijos tipas, palyginti jį su kitais trimis tipais, pasižymi blogesne prognoze.

Kaulų čiulpų limfocitinės infiltracijos tipai sergant LLL:

Difuzinis,
Intersticinis,
Mazginis,
Mišrus intersticinis-mazginis.

Klasifikuojant LLL dabar, dažniausiai naudojama Rai ir Binet sistema/2397">sistema.

Kaip atskirti lėtinę limfoleukemiją nuo reaktyvinės limfocitozės?

Pirmą kartą radus limfocitozę, gali tekti diferencijuoti LLL ir reaktyvinę būklę.

1. Reaktyvinė limfocitozė yra laikina, praeinanti būklė. LLL savaime nepraeina, ji iš lėto progresuoja. Esant reaktyvinei limfocitozei, anamnezėje galima rasti priežastį (pvz., infekcinė mononukleozė, virusinė patologija/2093">patologija), nurodančią reaktyvinę kilmę. Ligoniai, sergantys infekcine mononukleoze, paprastai yra jauni ir turi kitų infekcijai būdingų požymių (karščiavimas).

2. Jeigu limfocitozės priežastis yra infekcija/1207">infekcija, gali pakisti limfocitų morfologinė išvaizda. Infekcinės limfocitozės metu randami didesni, „virusiniai“ limfocitai/1549">limfocitai, plazminės ląstelės, imunoblastai, plačiacitoplazminiai limfocitai/1549">limfocitai ir t.t. Sergant lėtine limfoleukemija limfocitai/1549">limfocitai būna labai vienodi. Jie paprastai būna mažesni nei „virusiniai“ limfocitai/1549">limfocitai.

3. Neaiškiais atvejais papildomą informaciją suteikia imunologinis ląstelių fenotipavimas (žr. „Tėkmės citometrija“). Tipiškas atvejis – nedidelio laipsnio limfocitozė (mažiau nei 10×109/l). Reaktyvinė limfocitozė dažnai būna T tipo, polikloniška. Tuo tarpu LLL limfocitozė yra monokloninė proliferacija, kurios metu vienos ir tos pačios ląstelės turi ir B-limfocitų žymenis (pvz., CD20, CD23, CD24), ir T-limfocitų žymenį (CD5). Šiam identifikavimui būtina dviejų spalvų tėkmės citometrija. Gydytojas turi vertinti diagramas, kuriose matyti, kad ląstelės turi abu markerius. T-limfocitinės LLL yra retos. Jos dažniau pasireiškia kaip leukemizacija iš periferinės limfomos.

Kokios pagrindinės limfoproliferacinės ligos, kurias reikia diferencijuoti nuo LLL?

Prolimfocitinė B-ląstelių leukemija;
Ne Hodgin tipo limfoma leukeminėje fazėje;
Plaukuotų ląstelių leukemija;
Waldenström  makroglobulinemija.

 

Prolimfocitinė B-ląstelių leukemija

Prolimfocitinė leukemija pasižymi ryškia limfocitoze – 100×109/l ir daugiau, splenomegalija. Paprastai limfadenopatijos nebūna. anemija/73080">Anemija, trombocitopenija/2633">trombocitopenija ir neutropenija neretai būna jau diagnozės nustatymo momentu. Diagnozė patvirtinama remiantis specifine ląstelių morfologija, imunologinio fenotipavimo duomenimis. Prolimfocitai yra didesni už subrendusius limfocitus, turi daugiau citoplazmos. Jų citoplazmoje nerandama grūdėtumo. Jų branduolio chromatinas/418">chromatinas yra švelnesnis, jame dažnai galima įžiūrėti nukleolę. Norint patvirtinti šią diagnozę reikia, kad bent 55% kraujo limfocitų turėtų šias savybes. Paprastai daugiau nei 75% ligonių diagnozę padeda patvirtinti imunologinis fenotipas/768">fenotipas ir morfologija (žr. „Tėkmės citometrija“, „Prolimfocitai“).

Ne Hodgin tipo limfoma leukeminėje fazėje

Kartais limfomų metu transformuoti limfocitai/1549">limfocitai gali patekti į cirkuliaciją (limfomų leukemizacija, leukeminė fazė). Retai pavyksta atkreipti dėmesį į „limfominius“ limfocitus. Specifiškiau juos identifikuoti galima panaudojant tėkmės citometriją (žr. „Tėkmės citometrija“).

Plaukuotų ląstelių leukemija

Plaukuotų ląstelių leukemijos (HCL – angl. hairy cell leukemia) metu būna citopenija, bicitopenija, pancitopenija/2045">pancitopenija. Tačiau kai kuriems ligoniams gali atsirasti limfocitozė. Tokiais atvejais atskirti plaukuotų ląstelių leukemiją nuo lėtinės limfoleukemijos gali būti sunku, ypač jeigu kartu yra splenomegalija. Morfologiniai plaukuotų ląstelių bruožai nebūtina turi būti matomi. Skiriant nuo lėtinės limfoleukemijos, galima vadovautis šiais bruožais: 1) HCL ląstelėms būdinga tartratrezistentinės rūgštinės fosfatazės citochemija/440">citochemija; 2) HCL ląstelėms būdingas toks imunofenotipas, kuris skiriasi nuo CLL ląstelių: CD25+, sIg+, CD 103+, CD 11c+, CD38+, gali nebūti CD5 ekspresijos (žr. „Plaukuotos ląstelės“, „Tėkmės citometrija“).

Lėtinės limfoleukemijos laboratoriniai požymiai
• Periferinio kraujo limfocitozė daugiau nei 10×109/l;
• Kaulų čiulpuose daugiau nei 30% limfocitų;
• Monokloninės B-ląstelės periferiniame kraujyje (kartais T-limfocitai/1549">limfocitai ar kitus žymenis turintys limfocitai/1549">limfocitai).
• Diagnozė patvirtinama, jeigu randami bent du iš šių kriterijų.

 

2. Lėtinė mieloleukemija

Sinonimai: lėtinė mieloleukozė, CML – chronic myelogenous leukemia.

kraujas/1465">Kraujas, kaulų čiulpai, limfmazgiai/1548">limfmazgiai

Lėtinė mieloleukemija LML (CML – angl. chronic myelogenous leukemia) charakterizuojama hematopoetinių elementų proliferacija kaulų čiulpuose. Liga dalijama į fazes, tačiau ji diagno- zuojama bet kurioje stadijoje. Ligos eiga – lėtai progresuojanti. Tam tikrais momentais būna paūmėjimas: akceleracijos fazė ir blastinė krizė. Blastinė krizė primena ūmią leukemiją. Didelė ligonių dalis diagnozuojama atsitiktinai atliekant tyrimą.

Leukeminės ląstelės LML atveju paprastai turi citogenetinį defektą, žinomą Filadelfijos chromosomos/422">chromosomos pavadinimu. Filadelfijos chromosoma vadinama subalansuota translokacija 9 ir 22 chromosomose. Šios translokacijos produktas – specifinio geno bcr-abl produkcija. Apie 5% ligonių, sergančių LML, neturi Filadelfijos chromosomos/422">chromosomos. Tačiau šiems ligoniams gali būti nustatoma bcr-abl. Maža dalis sergančiųjų LML neturi nei Filadelfijos chromosomos/422">chromosomos, nei bcr-abl.

Lėtinės fazės metu būna būdingas granulocitų kamieno poslinkis į kairę (atsiranda daugiau lazdelinių, jaunų, mielocitų, promielocitų). Nors atsiranda daugiau jaunesnių granulocitų, bet kraujyje vis tiek būna daug subrendusių formų, segmentuotų, lazdelinių. Mieloblastų ir promielocitų suma paprastai neviršija 10%. Blastų procentas lėtinėje fazėje paprastai neviršija 5%. Kartu padidėja monocitų, bazofilų ir eozinofilų procentas ir jų absoliutūs skaičiai. Gali būti nedaug normoblastų. Eritrocitų morfologija dažniausiai būna normali, hematologinio analizatoriaus indeksai normos ribose. Trombocitų morfologija taip pat paprastai nepakinta.

Nors atliekant periferinio kraujo tyrimą diagnozė nesudaro sunkumų, diagnozei verifikuoti reikia atlikti kaulų čiulpų tyrimą. Tiriant kaulų čiulpus randama: a) padidėjęs mielokariocitų skaičius (k.č. citozė); b) leukocitų ir eritrocitų santykis (L/E santykis) gali padidėti virš 10:1. Kaulų čiulpuose gali būti megakariocitų proliferacija. Mielogramoje granulocitinės eilės ląstelių pajaunėjimas būna kiek didesnio laipsnio nei periferiniame kraujyje. Blastų procentas kaulų čiulpuose neviršija 5–10%. Retikulino nusidažymas gali būti kiek intensyvesnis nei norma/1956">norma, bet didesnės kaulų čiulpų fibrozės šioje ligos stadijoje nebūna. Fibrozė labiau išryškėja ligai progresuojant. Išryškėjus fibrozei, LML kartais darosi sunku atskirti nuo mieloidinės metaplazijos su fibroze.

Leukemoidinė reakcija gali būti panaši į LML. Leukemoidinė reakcija pasireiškia infekcijos, uždegimo, kraujavimo, onkologinių ligų fone. Diferencijuojant skiriama pagal tai, kad LML metu nebūna karščiavimo, nepasitaiko neutrofilų toksinio grūdėtumo, būna mažas šarminės fosfatazės leukocitų indeksas. Esant LML, dažniau nei leukemoidinės reakcijos metu pasitaiko bazofilija, eozinofilija, splenomegalija. Filadelfijos chromosoma neišryškėja leukemoidinių reakcijų metu, bet randama esant LML.

Lėtinė mieloleukemija papildomai turėtų būti diferencijuojama nuo mielofibrozės, eritremijos, esencialinės trombocitozės ir lėtinės mielomonocitinės leukemijos.

Apytikriai po 2–3 metų daugeliui ligonių, sergančių LML, išsivysto akceleracijos fazė. Akceleracijos fazė gali pereiti į blastinę krizę. Tačiau trečdaliui ligonių blastinė krizė gali prasidėti be akceleracijos fazės. Kai blastų plius promielocitų procentas kraujyje ar kaulų čiulpuose viršija 30%, galima teigti, kad liga perėjo į blastinės krizės stadiją. Klinikiniai požymiai tuo metu gali būti panašūs į ūmią leukemiją. Atliekant bendrą kraujo tyrimą, gali būti randama pancitopenija/2045">pancitopenija. Gali būti išreikšta bazofilija. Maždaug 70% ligonių blastai yra mieloblastų rūšies. Likusi dalis gali būti kiti blastai (limfoblastai). Retai pasitaiko megakariocitinė ar eritroblastinė krizė.

Lėtinės mieloleukemijos laboratoriniai požymiai (lėtinė fazė)
• Padidėjęs leukocitų skaičius(dažniausiai daugiau nei 25 × 109/l);
• Normocitinė normochrominė anemija/73080">anemija;
• Normalus arba padidėjęs trombocitų skaičius (jeigu randamas sumažėjęs trombocitų skaičius, galima įtarti, kad liga progresuoja į blastinę krizę);
• Sumažėjęs šarminės fosfatazės indeksas leukocituose;
• Padidėjusi vitamino B12 koncentracija/1440">koncentracija;
• Padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija/1440">koncentracija;
• Padidėjusi LDH.

Lėtinės mieloleukemijos laboratoriniai požymiai (akceleracijos fazė)
• Daugiau nei 10% blastų periferiniame kraujyje;
• Daugiau nei 20% blastų plius promielocitų periferiniame kraujyje arba kaulų čiulpuose;
• Daugiau nei 20% bazofilų plius eozinofilų periferiniame kraujyje;
• Padidėjęs leukocitų skaičius periferiniame kraujyje nepaisant gydymo citostatikais;
• Greitas leukocitų skaičiaus padvigubėjimo laikas (mažiau nei per 5 dienas);
• Sumažėjusi hemoglobino koncentracija/1440">koncentracija nepaisant chemoterapinio gydymo;
• Sumažėjęs trombocitų skaičius nepaisant chemoterapinio gydymo;
• Splenomegalijos didėjimas;
• Mielofibrozės didėjimas;
• Nuolatos padidėjęs trombocitų skaičius.

 

3. Ūmi mieloblastinė leukemija

Ūmi mieloblastinė leukemija paprastai pasireiškia nesubrendusių ląstelių, blastų, atsiradimu (pažeidžiami granulocitinis ir monocitinis kamienai) kraujyje ir kaulų čiulpuose.

Pagrindiniai ūmios mieloblastinės leukemijos laboratoriniai kraujo rodikliai:

Gali būti blastų (mieloblastai);
Gali būti pakitęs leukocitų skaičius (leukocitozė arba leukopenija/1538">leukopenija);
trombocitopenija/2633">Trombocitopenija;
anemija/73080">Anemija (dažniausiai normocitinė su nepakitusiu MCV, kartais makrocitinė – MCV padidėjęs);
Padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija/1440">koncentracija serume ir šlapime;
Padidėjusi LDH koncentracija/1440">koncentracija;
Padidėjusi lizocimo (muramidazės) koncentracija/1440">koncentracija, jeigu tai M5 leukemija;
Gali būti DIK sindromui būdingų požymių (ypač jeigu tai M3 leukemija).

Leukocitai. Periferiniame kraujyje leukocitų skaičius gali būti tiek padidėjęs, tiek nepakitęs, arba ir sumažėjęs. Periferiniame kraujyje radus blastų, turėtų būti inicijuota ūmios mieloblastinės leukemijos paieška. Blastai gali būti randami ir leukopenijos fone. Kartais blastai gali sudaryti 90% bendro leukocitų skaičiaus. Kartais gali būti hiperleukocitozė – 100×109/l ir daugiau. Dažnai būna sunku atskirti blastų tipą – tai mieloblastai ar limfoblastai. Auer lazdelių radimas blastuose patvirtina, kad jų kilmė – mieloblastai. Gali būti monocitų, eozinofilų ir bazofilų skaičiaus padidėjimas arba neutropenija. Subrendę neutrofilai gali turėti displazinius požymius (Pelger ląstelės).

Eritrocitai. Gali būti akivaizdūs anizocitozės ir poikilocitozės požymiai, bet jie mažai specifiški. Gana dažnai randami normoblastai.

trombocitai/2631">Trombocitai. Sergant ūmiomis leukemijomis gali būti trombocitopenija/2633">trombocitopenija, randama gigantinių trombocitų.

Mielogramos ir kaulų čiulpų biopsijos duomenys. Kaulų čiulpų tyrimas leidžia nustatyti infiltracijos laipsnį (kiek blastų randama), blastų citocheminę, imunofenotipinę ir citogenetinę charakteristiką. Citozė, bendras mielokariocitų skaičius kaulų čiulpuose, gali būti padidėjęs. Kartais periferiniame kraujyje gali visai nebūti blastų (randama, pavyzdžiui, tik leukopenija/1538">leukopenija). Tokiais atvejais kaulų čiulpų tyrimas gali būti lemiamas diagnostinis veiksnys – esant ūmiai mieloblastinei leukemijai, bus randama daug blastų. Ūmios mieloblastinės leukemijos diagnozei paremti pagal FAB klasifikaciją reikia, kad blastų kaulų čiulpuose būtų daugiau nei 30% visų neeritroidinės eilės ląstelių (žr. taip pat „Mielodisplaziniai sindromai – MDS“). Blastų skaičius kaulų čiulpuose sergant mieloblastine leukemija gali artėti iki 100%. Tuomet anemijos ir trombocitopenijos požymiai būna gana akivaizdūs.

Kaip nustatoma blastų prigimtis (mieloblastinis ar limfoblastinis leukemijos tipai)? Nustatyti blastų tipą padeda tokie tyrimai:

Morfologija;
citochemija/440">Citochemija;
Imunofenotipavimas (tėkmės citometrija);
Citogenetiniai tyrimai.

Blastų morfologiniai ypatumai ir FAB leukemijų klasifikacija (žr. „FAB klasifikacija“, „Tėkmės citometrija“).
M0 – mieloblastinė leukemija su minimalia diferenciacija;
M1 – mieloblastinė leukemija be subrendimo;
M2 – mieloblastinė leukemija su subrendimu;
M3  – promielocitinė leukemija;
M4 – mielomonocitinė leukemija;
M5 – monocitinė leukemija;
M6  – eritroleukemija;
M7 – megakarioblastinė leukemija.

Dalis skirtumų tarp ūmios mieloblastinės ir ūmios limfoblastinės leukemijų gali būti matomi atliekant paprastą hematologinį tyrimą. Todėl laboratorijos gydytojo hematologo atliekamas detalus blastų aprašymas gali suteikti papildomos informacijos.

Radus Auer lazdelių, galima verifikuoti mieloblastinę leukemijos prigimtį (Auer lazdelių turi ir promielocitai). Kiti morfologiniai požymiai nėra pakankami blastų tipui patvirtinti. Auer lazdelės randamos mažiau nei 50% visų mieloblastinių leukemijų atvejų. Todėl reikalingi kiti tyrimai. Šių tyrimų identifikaciją žr. „citochemija/440">Citochemija“ ir  „Tėkmės citometrija“.

Pastaba. Esant ūmiai mieloblastinei M0, M5 ir M7 tipo leukemijai, mieloperoksidazės reakcija dažnai gali būti neigiama.

Nustatant ląstelėse TdT – terminalinės deoksinukleotidiltransferazės reakciją, paprastai randama, kad dalis ląstelių nusidažo šiuo žymeniu, o dalis nenusidažo. Ryški TdT reakcija daugelyje blastinių ląstelių – limfoblastinės leukemijos bruožas. Tačiau ir mieloblastinė leukemija (apie 20% atvejų) gali turėti teigiamą reakciją. Kartais L3 limfoblastinės leukemijos tipas neturi teigiamos TdT reakcijos. PAS reakcija būna teigiama maždaug 50% visų limfoblastinių leukemijų atvejų.

Ūmios mieloblastinės leukemijos laboratoriniai požymiai
• Blastai kraujyje ir kaulų čiulpuose;
• Gali būti pakitęs leukocitų skaičius (leukocitozė arba leukopenija/1538">leukopenija);
trombocitopenija/2633">Trombocitopenija;
anemija/73080">Anemija (dažniausiai normocitinė su nepakitusiu MCV, kartais makrocitinė – MCV padidėjęs);
• Kaulų čiulpuose daugiau nei 30% blastų (visų neeritroidinių ląstelių atžvilgiu);
citochemija/440">Citochemija, imunofenotipas ir citogenetinės charakteristikos atitinka mieloblastų požymius;
• Padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija/1440">koncentracija serume ir šlapime;
• Padidėjusi LDH koncentracija/1440">koncentracija;
• Padidėjusi lizocimo (muramidazės) koncentracija/1440">koncentracija serume ir šlapime, jeigu tai M5  leukemija;
• DIK sindromas/2384">sindromas (ypač jeigu tai M3 leukemija).     

 

4. Ūmi limfoblastinė leukemija

Ūmi limfoblastinė leukemija apibūdinama kaip piktybinė kraujo liga, kai kraujyje ir kaulų čiulpuose atsiranda limfoblastų. Liga gali atsirasti bet kuriame amžiuje. Ja dažniau serga vaikai.

Pagrindiniai ūmios limfoblastinės leukemijos laboratoriniai kraujo rodikliai:

Gali būti blastų (limfoblastų);
Gali būti pakitęs leukocitų skaičius (leukocitozė arba leukopenija/1538">leukopenija);
trombocitopenija/2633">Trombocitopenija;
anemija/73080">Anemija (dažniausiai normocitinė su nepakitusiu MCV, kartais makrocitinė – MCV padidėjęs);
Padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija/1440">koncentracija serume ir šlapime;
Padidėjusi LDH koncentracija/1440">koncentracija.

Pagal šiuos požymius paprastai būna nesunku identifikuoti L3 tipo limfoblastinę leukemiją. Kartais būna sudėtingiau diferencijuoti L1 ir L2 tipo leukemijas.

Kaulų čiulpų tyrimas. Kaulų čiulpai sergant limfoblastinėmis leukemijomis gali turėti padidėjusį mielokariocitų skaičių (citozė). Skirtingai nuo mieloblastinių leukemijų, čia nebūna eritroidinių ar trombopoetinės eilės ląstelių pokyčių. Megakariocitų skaičius gali sumažėti iki nulio.

Citocheminiai ūmių ir limfoblastinių ir mieloblastinių leukemijų skirtumai aprašyti „citochemija/440">Citochemija“ ir „Tėkmės citometrija“.

Imunofenotipavimas paprastai reikalingas norint nustatyti: 1) blastų priklausomumą T- ar B- ląstelių grupei; 2) norint įvertinti blastų diferenciacijos lygį. Apie 70% limfoblastų priklauso B- ląstelėms, likusieji limfoblastai dažniausiai yra T-ląstelių tipo.

Ūmios limfoblastinės leukemijos laboratoriniai požymiai
• Blastai kraujyje ir kaulų čiulpuose;
• Gali būti pakitęs leukocitų skaičius (leukocitozė arba leukopenija/1538">leukopenija);
trombocitopenija/2633">Trombocitopenija;
anemija/73080">Anemija (dažniausiai normocitinė su nepakitusiu MCV, kartais makrocitinė – MCV padidėjęs);
• Kaulų čiulpuose daugiau nei 30% blastų (visų neeritroidinių ląstelių atžvilgiu);
citochemija/440">Citochemija, imunofenotipas ir citogenetinės charakteristikos atitinka limfoblastų požymius;
• Padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija/1440">koncentracija serume ir šlapime;
• Padidėjusi LDH koncentracija/1440">koncentracija.

Komentarai

  • Vanda

    Limfocitai (LYH ) - 39,8.....ka tai reiskia?

Rašyti komentarą

Captcha