Kalcis (bendras)

Norma
2,15–2,55 mmol/l

Serumas
Dangtelis raudonas

Beveik 99% viso organizmo kalcio yra kauluose. Tačiau ta jo dalis, kuri randama serume, fiziologiniu požiūriu yra svarbesnė. Kalcis, esantis ne kaulų audinyje, vaidina svarbų vaidmenį perduodant elektrinį impulsą raumenų (širdies raumens) skaiduloms. Ši kalcio dalis svarbi krešėjimo sistemoms, fermentinių reakcijų reguliavimui. Serume kalcis būna trejopu pavidalu: 1) jonizuotas (jo yra apie 50%); 2) surištas su albuminu (sudaro 45%); 3) kompleksuose su anijonais – fosfatais, citratais (tokio kalcio yra apie 5%). Kalcio serumo koncentracija atspindi tam tikrą funkcinę pusiausvyrą, kuri priklauso nuo: a) kalcio įsiurbimo greičio žarnyne; b) jo metabolizmo kauluose; c) reabsorbcijos bei išskyrimo inkstuose. Šiuos procesus kontroliuoja hormonai: parathormonas, kalcitoninas, aktyvi vitamino D hormoninė forma – kalcitriolis. Šie hormonai lemia kalcio kiekį serume.

Hiperkalcemijos diagnostinis algoritmas. Kalcio padidėjimas gali būti netikras, menamas. Jį sukelia organizmo dehidratacija arba jis nustatomas neteisingai paėmus kraują. Tokį menamą kalcio koncentracijos padidėjimą visuomet galima atskirti pagal jonizuoto kalcio koncentraciją. Esant šioms klaidoms jonizuoto kalcio koncentracija vis tiek bus normali. Esant tokiai būklei (jonizuoto kalcio – norma, bendras kalcis padidėjęs) nieko koreguoti nereikia – tai norma. Jeigu jonizuoto kalcio koncentracija taip pat būna padidėjusi, tuomet kitas diagnostinis žingsnis yra išsiaiškinti PTH koncentraciją paciento kraujyje.

Jeigu PTH koncentracija yra padidėjusi, tuomet gali būti viena iš šių priežasčių: 1) pirminė hiperparatirozė; 2) gydymas ličio preparatais (rekomenduojama nutraukti); 3) ūmi antrinė hiperparatirozė; 4) šeimyninė, įgimta hiperkalcemija.

Jeigu ligoniai serga inkstų nepakankamumu, jiems neretai diagnozuojama ir hipokalcemija. Tačiau šiems ligoniams kalcio kiekis serume gali padidėti, jeigu kartu yra antrinė hiperparatirozė. Kita grupė ligų, susijusių su kalcio koncentracijos padidėjimu, yra jatrogeninės hiperkalcemijos. Jatrogeninės hiperkalcemijos, nustatomos inkstų nepakankamumu sergantiems individams, gali būti šios: 1) kalcio preparatų, vartojamų per os, perdozavimas; 2) kalcis, patenkantis į kraują iš dializato; 3) vitamino D skyrimas ligoniui; 4) osteodistrofija, susijusi su aliuminio pertekliumi (dializė). Jeigu tiriant toliau randama sumažėjusi kalcio koncentracija šlapime, diagnozuojama šeimyninė hipokalciurinė hiperkalcemija. Nustatant autosominiu būdu paveldimą patologiją, reikia įsitikinti, kad anksčiau nebuvo atlikta paratiroidektomija. Jeigu šlapime nustatoma padidėjusi kalcio koncentracija, galima įtarti, kad ligonis serga pirmine hiperparatiroze. Pirminę hiperparatirozę gali sukelti prieskydinių liaukų adenoma, hiperplazija arba vėžys (pastarasis pasitaiko retai). Diagnozė dažnai nustatoma asimptominiams ligoniams, nes kalcis neretai nustatomas kartu atliekant kitų, įprastinių rodiklių, tyrimus. Pirminės hiperparatirozės laboratoriniai rodikliai yra šie: 1) hiperkalcemija; 2) padidėjusi PTH koncentracija; 3) hiperkalciurija, 4) normalus arba sumažėjęs serumo fosforo kiekis; 5) metabolinė alkalozė; 6) padidėjusi ciklinio AMF koncentracija; 7) padidėjusi ureos ir kreatinino koncentracija.

Jeigu PTH koncentracija sumažėjusi, reikia įvertinti kitas galimybes. Nuo PTH nepriklausančią hiperkalcemiją sukelia: 1) piktybiniai navikai; 2) vitaminų D ir A intoksikacija; 3) endokrininės ligos  (hipertirozė, antinksčių  nepakankamumas, akromegalija, kasos navikai, feochromocitoma); 4) granulomatozė; 5) nejudrumas, pooperacinė hipodinamija; 6) medikamentai (teofilinas, tiazidai, antiestrogenai). Esant piktybiniams navikams, padidėjusi kalcio koncentracija serume nebūtinai susijusi su metastazėmis į kaulus. Ši hiperkalcemija pasireiškia tokiais laboratoriniais rodikliais: 1) padidėjusi kalcio koncentracija; 2) sumažėjusi PTH koncentracija; 3) sumažėjusi arba normali fosforo koncentracija; 4) padidėjusi kalcio koncentracija šlapime; 5) sumažėjusi kalcitriolio (vitamino D) koncentracija; 6) padidėjusi šlapimo ciklinio AMF koncentracija.

Hipokalcemijos diagnostinis algoritmas. Jeigu organizme pakinta pH arba kalcį surišančių medžiagų koncentracija (dažniausiai tai albuminas), keičiasi ir bendras kalcio kiekis serume. Šis pokytis įvyksta nepriklausomai nuo jonizuoto kalcio koncentracijos. Vertinant hipokalcemiją, svarbu žinoti kitų laboratorinių tyrimų rezultatus: albumino, magnio, PTH, fosforo. Kodėl interpretuojant kalcio koncentraciją serume svarbu žinoti albumino kiekį? Todėl, kad pama- tuota kalcio koncentracija gali labai priklausyti nuo albumino koncentracijos (albuminas – pagrindinė kalcio transportinė medžiaga). Sumažėjus albumino koncentracijai, visada nusta- toma sumažėjusi kalcio koncentracija. Kad būtų išvengta šio netikslumo, kartais galima naudoti kalcio korekcijos formulę:

Kalcis (patikslinta koncentracija) = Kalcis (pamatuotas laboratorijoje) + 0,02×(40 – albuminas serume)

Pastaba. Formulėje kalcis turi būti išreikštas mmol/l, o albuminas – g/l.

Jeigu patikslinta kalcio koncentracija būna normos ribose, nieko keisti nereikia – kalcio koncentracija serume yra normali. Jeigu kalcio koncentracija ir po korekcijos išlieka sumažėjusi, reikia ieškoti hipokalcemijos priežasties. Ūmus pankreatitas paprastai yra viena dažniausių hipokalcemijos priežasčių (kartu būna hipomagnemija ir α-amilazės koncentracijos padidėjimas). Kita dažna priežastis – sepsis. Apie 80% ligonių, turinčių sepsio požymių, yra hipokalcemija. Ši hipokalcemija dažniausiai būna susijusi su hipoalbuminemija, tačiau gali būti ir tikros hipokalcemijos atvejų. Kitas žingsnis nustatant hipokalcemijos priežastį – patikrinti, ar ligonis nevartoja kalcio koncentraciją mažinančių preparatų (kalcitoninas, mitramicinas, bisfosfonatai, įvairūs fosforo preparatai, priešepilepsiniai medikamentai, fenobarbitalis, citruoto kraujo per- pylimai, EDTA ir kt.). Esant hipokalcemijai reikėtų patikrinti, ar ligoniui nebuvo atlikta prieskydinių liaukų operacija. Jeigu tokia operacija buvo atlikta, gali būti, kad kalcio kiekis serume mažėja sumažėjus PTH koncentracijai ar sulėtėjus kaulų rezorbcijai. Toliau rekomenduojama patikrinti, ar ligoniui nepasireiškia naviko citolizės sindromas. Piktybinių navikų ar leukemijų chemoterapijos metu kraujyje būna hipokalcemija, hiperurikemija, hiperfosfatemija, hiperkalemija. Kartais šie požymiai gali atsirasti ir be gydymo. Be šių priežasčių, gali būti, kad hipokalcemiją sukelia rabdomiolizė. Rabdomiolizės metu randami tokie laboratorinių rodiklių pokyčiai: hipokalcemija, padidėjusi kreatinkinazės koncentracija, hiperkalemija, hiperfosfatemija. Dar viena hipokalcemijos priežastis – lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas. Progresuojant inkstų funkcijos nepakankamumui, sutrinka kalcio ir fosforo apykaita. Inkstuose vyksta vitamino D hidroksilinimas, fiziologiškai aktyvios vitamino D formos susidarymas.

Radus hipokalcemiją, reikia patikrinti ir magnio koncentraciją kraujyje. Hipomagnemija sukelia hipokalcemiją, nes magnis būtinas PTH aktyvinimui kauliniame audinyje. Fosforo koncentracijos kraujyje įvertinimas taip pat svarbus hipokalcemijos tyrimo etapas. Jeigu esant hipokalcemijai serumo fosforo koncentracija maža, gali būti dvi galimybės: 1) vitamino D trūkumas; 2) vitamino D apykaitos sutrikimas. Jeigu esant hipokalcemijai serumo fosforo koncentracija padidėjusi, šio reiškinio priežastys taip pat gali būti dvi: 1) hipoparatirozė; 2) pseudohipoparatirozė. Hipoparatirozė gali būti paveldima (pvz., Di George sindromo metu). Taip pat hipoparatirozę gali sukelti operacinės intervencijos (skydliaukės, prieskydinių liaukų, kaklo chirurgija), spindulinis gydymas, Wilson liga, hemochromatozė, metastazės. Hipoparatirozės laboratoriniai rodikliai yra šie: hipokalcemija, hiperfosfatemija, sumažėjusi parathormono (PTH) koncentracija, sumažėjusi 1,25-kalcitriolio (vit. D3) koncentracija. Pseudohipoparatirozės laboratoriniai rodikliai yra šie: hipokalcemija, hiperfosfatemija, bet padidėjusi PTH koncentracija. Papildomai hipokalcemijos tyrimo algoritme gali būti svarbu ištirti vitamino D (25-hidroksivitamino D)koncentraciją kraujyje. Jeigu yra hipokalcemija, hipofosfatemija, vitamino D koncentracijos sumažėjimas kraujyje, tada gali būti šios priežastys: vitamino D trūkumas su maistu (gali būti vyresnio amžiaus žmonėms), malabsorbcija (enterokolitas), nefrozinis sindromas (padidėjęs vitamino D pasišalinimas iš organizmo), kepenų ligos (sutrikęs vitamino D metabolizmas). Skirtingai nuo 25-hidroksivitamino D, dar papildomai reikėtų nustatyti 1,25-hidroksicholekal- ciferolį. Jeigu pastarojo vitamino yra mažai (ir inkstų nepakankamumo galimybė atmesta), galima diagnozuoti I tipo rachitą. Jeigu kartu su visu kompleksu parametrų randama padidėjusi vitamino D koncentracija, tokiu atveju diagnozuojamas II tipo rachitas.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis