Meniu

Gliukozė

norma/1956">Norma
Suaugusieji
kapiliarinis kraujas/1465">kraujas         3,33–5,55 mmol/l
individualus gliukomatis  3,33–6,11 mmol/l
serumas/2354">serumas (plazma/2158">plazma)         3,1–6,4 mmol/l
Vaikai
naujagimiai        2,22–3,33 mmol/l
1 diena–1 metai  2,8–4,4 mmol/l
1–2 metai          1,8–6,2 mmol/l
3–4 metai          2,9–5,4 mmol/l
5–6 metai          3,8–5,5 mmol/l

serumas/2354">Serumas, kraujas/1465">kraujas, plazma/2158">plazma (natrio fluoridas)
Dangtelis raudonas tirti serumui
Dangtelis pilkas tirti kapiliariniam kraujui ir plazmai

Gliukozės toleravimo mėginys
norma/1956">Norma (kapiliarinis kraujas/1465">kraujas) 2 val. po 75 g gliukozės mažiau nei 7,78 mmol/l

Postprandinė glikemija/941">glikemija
norma/1956">Norma (kapiliarinis kraujas/1465">kraujas)
Postprandinis pikas mažiau nei 7,5 mmol/l
prieš miegą mažiau nei 5,0 mmol/l
pavojingai dekompensuotas pikas daugiau nei 9,0 mmol/l

Tiriant kraują (veninį arba kapiliarinį), jo paėmimo  momentu būtina sukelti hemolizę, pvz., fluoridu (pilkas mėgintuvėlio dangtelis) arba kitais reagentais (pvz., Urac-Hitachi sistema/2397">sistema). Tiriant serumą jokių ypatingų priemonių netaikoma, tik reikia pakankamai greitai atskirti serumą nuo krešulio. Kartais tyrimas atliekamas tiesiai iš piršto lašinant kraują ant reagentinės juostelės (individualus arba gydytojo gliukozės prietaisas). Tokiu atveju kraujo pavyzdys iš karto kontaktuoja su sensorinėmis prietaiso sistemomis. Tiriant serumą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad: 1) serumo normos didesnės nei kraujo; 2) kraujas/1465">kraujas indelyje su raudonu dangteliu negali būti ilgai ruošiamas serumui gauti. Kraujo pavyzdyje, kuris saugomas laboratorijoje be fluorido priedų, gliukozės koncentracija/1440">koncentracija mažėja.

Gliukozė – vienas pagrindinių parametrų diabetui diagnozuoti. Maždaug 2–5% populiacijos įvairiose valstybėse serga cukriniu diabetu. Dar apie 8% populiacijos turi gliukozės toleravimo sutrikimą (GTS) arba sutrikusią glikemiją nevalgius (SGN). Lietuvoje įvairiais skaičiavimais turėtų būti apie 90 000–148 000 diabetu sergančių asmenų. Diabetas diagnozuotas daug mažesniam skaičiui.

Gliukozės kiekio nustatymas atliekamas įtarus cukrinį diabetą. Gliukozės toleravimo mėginys atliekamas, jeigu: a) kliniškai įtariamas sutrikęs gliukozės toleravimas; b) nustatomos pereinamos, ribinės gliukozės reikšmės; c) įtariamas inkstinis diabetas. Pagal PSAO ekspertų rekomendacijas, gliukozės kiekis nustatomas nevalgius ir praėjus 2 valandoms po 75g gliukozės suvartojimo (suaugusiesiems). Duomenys pateikti lentelėje.

Sveikiems asmenims gliukozės koncentracija/1440">koncentracija, atlikus toleravimo mėginį, grįžta į normą. Sutrikusį gliukozės toleravimą būtina išaiškinti ir koreguoti, nes jos ignoravimas gali skatinti kraujagyslines komplikacijas. Gliukozės kiekis arteriniame kraujyje kiek didesnis nei kapiliariniame ar veniniame. Tai paaiškinama tuo, kad veniniame kraujyje matuojama gliukozės koncentracija/1440">koncentracija tada, kai didžioji jos dalis jau būna sunaudota organizme. Vienintelė medžiaga, mažinanti gliukozės kiekį kraujyje, yra insulinas/1227">insulinas. Medžiagos, dažnai turinčios įtakos gliukozės kiekio padidėjimui organizme, yra šios: gliukagonas/950">gliukagonas, kortizolis/1459">kortizolis, adrenalinas/43">adrenalinas, augimo hormonas, tiroksinas/2580">tiroksinas.

Diabetas skirstomas į du tipus. I tipui priskiriami asmenys, kuriems dažniausiai nustatomi autoantikūnai prieš insuliną. Susergama jauname amžiuje, gydymui vartojamas insulinas/1227">insulinas. Kitu, II tipo diabetu, susergama vyresniame amžiuje. Nemaža dalis šių ligonių Lietuvoje yra neišaiškinta. Manoma, kad net JAV apie 7 mln. II tipo diabetu sergančių asmenų taip pat nėra išaiškinta. Pagrindiniai rizikos veiksniai, išaiškinant II tipo diabetą:

Amžius daugiau nei 45 metai (jeigu randama, kad šio amžiaus individui gliukozė buvo normali, jos tyrimas turėtų būti pakartotas mažiausiai po 3 metų);
nutukimas/4355">nutukimas/1964">nutukimas/1964">Nutukimas (jei kūno masės indeksas viršija 27 kg/m2);
Padidėjęs kraujospūdis;
Gestacinis diabetas, arba nėščioji, kurios naujagimio masė viršijo 4 kg;
DTL cholesterolio koncentracija/1440">koncentracija mažiau nei 1,0 mmol/l;
Trigliceridų koncentracija/1440">koncentracija daugiau nei 2,3 mmol/l;
Gliukozės tarpinis tyrimo rezultatas (žr. lentelę) arba sutrikęs toleravimas.

Nustatant pirmo tipo diabetą (priklausomą nuo insulino) atsižvelgiama į tokius faktorius: staigi pradžia, jaunesnis amžius, poliurija/2194">poliurija/2194">poliurija, ketonurija/1390">ketonurija, svorio netekimas, imunologiniai žymenys (anti-GAD, antikūnai prieš β-ląsteles), C-peptido ryškus sumažėjimas (nerandama). Nustatant II tipo diabetą (nepriklausomą nuo insulino) paprastai šių I tipo požymių nerandama. Be to, II tipui būdinga vyresnis amžius, nutukimas/4355">nutukimas/1964">nutukimas/1964">nutukimas. Diagnozuojant diabetą reikia įvertinti ir kitas hiperglikemiją galinčias sukelti priežastis: steroidus, feochromocitomos galimybę, skydliaukės funkciją, pankreatitą ir t.t.

Glikozilinto hemoglobino nustatymas kai kurių autorių teigimu gali būti efektyvi papildoma priemonė diabetui diagnozuoti. Yra studijų, kuriose pagrindžiama HbA1c matavimo privalumai prieš gliukozės toleravimo mėginį diagnozuojant diabetą. Pavyzdžiui Wienner K. laiko, kad HbA1c virš 6,2 % yra absoliutus diabeto rodiklis (diagnostinis specifiškumas artimas 100%). Kita vertus, amerikos diabeto asociacija dabartiniu metu neigia HbA1c reikšmę diagnozuojant diabetą SGT ir SGN.

Diabeto komplikacijų vertinimui itin svarbus yra postsprandinės glikemijos (glikemijos pavalgius) nustaymas. Šis rodiklis gali turėti lemiamos reikšmės II tipo diabeto komplikacijų rizikai. Postsprandinė hiperglikemija/73165">hiperglikemija/1118">hiperglikemija/1118">hiperglikemija dažnai neturi koreliacijos su HbA1c ir glikemija/941">glikemija nevalgius. Tačiau, didėjant postsprandinei hiperglikemijai, didėja rizika vystytis diabetinei retinopatijai ir nefropatijai (10 kartų padidėjusi rizika pagal Ohkubo et al., 1995).

Nustačius hipoglikemiją naudinga įsitikinti, ar šis gliukozės koncentracijos sumažėjimas tikras. Pseudohipoglikemija nustatoma esant leukocitozei ar eritrocitozei. Jeigu hematologinis tyrimas normalus, tada galima atmesti pseudohipoglikemijos galimybę. Jeigu kapiliarinio kraujo tyrimas rodo sumažėjusią gliukozės koncentraciją, o gliukozės tyrimas serume normalus, tada tikėtina, kad buvo rasta pseudohipoglikemija (serumo matavimas tikslesnis, juo turi būti remiamasi). Hipoglikemijos simptomai yra neaiškūs, nespecifiniai, jie gali pasitaikyti įvairių patologijų metu: silpnumas, mieguistumas, sutrikęs matymas, alkio pojūtis, palpitacija, nervingumas ir t.t. Pati dažniausia hipoglikemijos priežastis – insulino ir kitų gliukozės koncentraciją mažinančių medikamentų perdozavimas. Segantiems diabetu hipoglikemija/1123">hipoglikemija pasitaiko mažiausiai vieną kartą per savaitę. Jos priežastys gali būti tokios: 1) pernelyg didelė insulino dozė; 2) netinkamas insulino tipas; 3) neteisingai parinktas laikas insulino injekcijai; 4) laiku nepavalgius; 5) fiziniai pratimai; 6) alkoholis; 7) silpnėjanti inkstų funkcija. Jeigu hipoglikemija/1123">hipoglikemija randama ne diabetu sergančiam ligoniui, būtina išsiaiškinti jos tipą. Galimi du hipoglikemijos tipai: 1) postabsorbcinė hipoglikemija/1123">hipoglikemija (ji būna nepavalgius); 2) postprandinė hipoglikemija/1123">hipoglikemija (atsiranda tik pavalgius). Retais atvejais gali būti abiejų tipų derinys. Postabsorbcinės hipoglikemijos priežastys: 1) medikamentai (salicilatai/2300">salicilatai, sulfanilamidai, pentamidinas, alkoholis); 2) kepenų ligos; 3) inkstų ligos; 4) širdies ligos; 5) badavimas; 6) inkstų funkcijos nepakankamumas; 7) hipofizės hipofunkcija; 8) kasos navikai (ne β-ląstelių kilmės); 9) insulinoma/1228">insulinoma; 10) autoimuninė hipoglikemija/1123">hipoglikemija; 11) sepsis/73304">sepsis/2347">sepsis/2347">sepsis. Svarbią reikšmę gliukozės apykaitai turi kepenyse deponuojamas glikogenas. Todėl ūmus sunkus kepenų funkcijos sutrikimas gali sukelti hipoglikemiją (ypač dažnai virusinis hepatitas/1062">hepatitas/1062">hepatitas). hipoglikemija/1123">Hipoglikemija gali būti ir hepatoceliulinio naviko padarinys. Retai hipoglikemiją sukelia lėtinis hepatitas/1062">hepatitas/1062">hepatitas ar cirozė. Hipoglikemijos atsiradimo priežastys esant inkstų ir širdies patologijoms nėra iki galo aiškios. hipoglikemija/1123">Hipoglikemija gali atsirasti atliekant inkstų dializę arba tuoj po jos. Kortizolio arba STH trūkumas taip pat gali sukelti hipoglikemiją – todėl radus gliukozės koncentracijos sumažėjimą serume taip pat būtina įvertinti hipofizės ir antinksčių funkciją. Jeigu šiame etape nepavyksta išsiaiškinti hipoglikemijos priežasties, bandoma atlikti 72 val. badavimo mėginį. Atliekant šį mėginį ligonis turi būti hospitalizuotas. Tyrimai atliekami prieš pradedant mėginį ir kas 6 valandos. Jeigu ligoniui staiga atsiranda hipoglikemijos klinikiniai požymiai, nedelsiant matuojama kapiliarinio kraujo gliukozė (individualiu gliukomačiu). Jeigu kraujo gliukozės koncentracija/1440">koncentracija būna sumažėjusi, tada papildomai nustatoma: 1) serumo (plazmos) gliukozė; 2) insulino koncentracija/1440">koncentracija; 3) C-peptido koncentracija/1440">koncentracija. Jeigu gliukozės koncentracija/1440">koncentracija serume būna sumažėjusi, o insulino koncentracija/1440">koncentracija padidėjusi, tuomet galima įtarti endogeninį hiperinsulinizmą. Endogeninį hiperinsulinizmą gali sukelti tokios priežastys: 1)

insulinoma/1228">insulinoma; 2) tyčinis (arba netyčinis) insulino ar sulfanilureos vartojimas, perdozavimas; 3) insulino receptoriaus antikūnai. Toliau turi būti nustatoma C-peptido koncentracija/1440">koncentracija. Jeigu randama, kad C-peptido koncentracija/1440">koncentracija sumažėjusi, tuomet diagnozuojama vienas iš trijų atvejų: 1) tyčinis arba netyčinis insulino vartojimas; 2) antikūnai prieš insuliną; 3) antikūnai prieš insulino receptorių. Jeigu C-peptido koncentracija/1440">koncentracija būna padidėjusi, tokiu atveju gali būti: 1) insulinoma/1228">insulinoma; 2) tyčinis arba netyčinis sulfanilureos preparatų vartojimas. insulinoma/1228">Insulinoma – retas navikas/1891">navikas, dažniau pasitaikantis vidutinio amžiaus moterims. Jeigu insulino koncentracija/1440">koncentracija randama ne padidėjusi, bet sumažėjusi, tuomet postabsorbcinė hipoglikemija/1123">hipoglikemija gali būti sukelta ne β-ląstelių kasos naviko (pastarasis gali būti įvairių histologinių tipų). Jeigu ligoniui atlikus 72 valandų badavimo testą nerandama gliukozės koncentracijos sumažėjimo, postabsorbcinės hipoglikemijos galimybė atmetama. Jeigu randama postprandinė hipoglikemija/1123">hipoglikemija, gali būti viena iš šių diagnozių: 1) įgimtas fermentų trūkumas (fruktozės netoleravimas, galaktozemija/887">galaktozemija); 2) alimentarinė hipoglike- mija; 3) idiopatinė funkcinė hipoglikemija/1123">hipoglikemija.

Ši schema sudaryta veniniam kraujui ir Lietuvoje netaikoma, tačiau šios rekomendacijos gerai iliustruoja saikingai padidintos gliukozės koncentracijos nustatymo svarbą. Diabetą diagnozuoti sunkiau tuomet, kai randama saikingai padidėjusi gliukozės koncentracija/1440">koncentracija (5,6-10,0 mmol/l). Mažesnė ar didesnė gliukozės vertė paprastai leidžia atmesti arba patvirtinti diabeto diagnozę. Jeigu pakartotinai tiriant gliukozės kiekį nevalgius vis tiek nustatoma saikingai padidėjusi gliukozės koncentracija/1440">koncentracija (5,6–6,7 mmol/l), tuomet atliekamas gliukozės tolerancijos mėginys. Jo metu nustatoma gliukozės koncentracija/1440">koncentracija kraujyje po 75 g gliukozės krūvio praėjus dviem valandom. Jeigu po dviejų valandų krūvio gliukozės koncentracija/1440">koncentracija kraujyje neviršija tam tikro intervalo – 6,7–9,9 mmol/l (veniniame kraujyje arba 7,8– 11,0 mmol/l kapiliariniame kraujyje), tuomet tokią būklę galima laikyti sutrikusia gliukozės tolerancija. Sutrikusi gliukozės tolerancija dar nelaikoma diabetu. Sutrikusiai gliukozės tolerancijai ir diabetui vertinti egzistuoja daug metodikų ir vertinimo kriterijų (pvz., JAV rekomenduojama naudoti tik plazmos koncentracijos nustatymą su pilko dangtelio mėgintuveliu - antikoaguliantas natrio fluoridas). Iki 1-5 % tokių asmenų, kuriems nustatyta sutrikusi gliukozės tolerancija, kasmet suserga diabetu. Esant sutrikusiai gliukozės tolerancijai, greičiau vystosi aterosklerozė, hemochromatozė, nėštumo metu būna didesnis preeklampsijos pavojus. Gliukozės tolerancijos sutrikimus gali sukelti AKTH, STH, katecholaminų ir skydliaukės hormonų perteklius (Cushing sindromas/2384">sindromas, feochromocitoma/769">feochromocitoma, akromegalija/73">akromegalija, tirotoksikozė). Gliukozės tolerancijos nustatymas kartais atliekamas esant nepaaiškinamai hipertrigliceridemijai, neuropatijai, impotencijai, retinopatijai, įtarus gestacinio diabeto riziką nėštumo metu. Nutukusiems asmenims daug dažniau diagnozuojama sutrikusi gliukozės tolerancija. Šis testas gali būti informatyvus ištiriant būkles, pasireiškiančias gliukozurija/992">gliukozurija be hiperglikemijos. Gliukozės tolerancijos testas dažnai kritikuojamas. Vienas iš siūlomų papildomų tyrimų yra glikozilinto hemoglobino HbA1c nustatymas neaiškiais atvejais.

Rašyti komentarą

Captcha